Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Miroslaw Glogowski "Esame gerame kelyje", Wywiad (vertimas iš lenkų kalbos, ištraukos)

2000.04.10

"Amerikoje aš išmokau, jog žmones ir tautas reikia gerbti…". Pokalbis su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi.
Valdas Adamkus baigiantis Antrajam pasauliniam karui lietuvių būriuose kovojo prieš Raudonąja armiją. 1944 m. emigravo į JAV. 50 metų gyveno Amerikoje, be kita ko, buvo vienas iš Aplinkos apsaugos agentūros vadovų. Paskutinįjį dešimtmetį grįžo į šalį.
[...]
- Ar Jūs kada nors pagalvojote, jog ateityje tapsite savo šalies Prezidentu?
Man nė į galvą nebūtų atėjusi tokia mintis. Pirmą kartą tokius siūlymus išgirdau 1992 metais, vadovaudamas liberalaus kandidato į Prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijai. S. Lozoraitis vėliau pralaimėjo kovą A. Brazauskui. Dalis palaikančių liberalams tuomet manęs klausė, kodėl į Prezidentus nekandidatavau aš. Tada man tai atrodė tik kaip hipotetinė galimybė. Tik vėliau spaudimas didėjo. Vis girdėjau: "Tu dirbai Lietuvai visą gyvenimą, turi kovoti dėl Prezidento posto". Galų gale, pagalvojau kad galbūt, šiame poste padarysiu savo šaliai kažką daugiau, negu dariau ligi šiol. Pradėjau mąstyti, ką galėčiau padaryti dėl Lietuvos.
- Beje, ką blogo savo šalyje mato amerikietišką patirtį turintis Prezidentas? Ką jis norėtų pakeisti?
Pirmiausia norėčiau panaikinti siaubingą biurokratiją, kuri vis dar neleidžia šaliai laisvai funkcionuoti. Kartais galvoju, jog tai yra blogiausias vadinamosios sovietų sistemos, kuri mano šalyje viešpatavo daugiau kaip 50 metų, palikimas.
- Ar iš tikrųjų yra taip blogai?
Yra geriau, negu buvo bent prieš kelerius metus. Tačiau pasakysiu atvirai: aš pats daugelį metų Amerikoje buvau vadinamasis biurokratas, nes dirbau vyriausybės institucijoje. Tačiau niekad anksčiau netikėjau, jog administracija gali būti tokia inertiška ir taip stabdyti bet kokią pažangą. Net ir šiandien, po dešimties Lietuvos nepriklausomybės metų, biurokratija tebėra kaip hidra, su kuria mes niekaip negalime įveikti.
-Kita problema - tai tikriausiai paprastų žmonių iniciatyvos stoka?
Tikrai taip. Lietuviams trūksta ryžto, ko nepasakyčiau apie amerikiečius, norėti pakeisti savo likimą. Žmonės daugiau laukia, ką jiems pasakys vyriausybė ar kokia kita valdžia, bet nėra pasirengę veikti savo iniciatyva. Aš tai vadinu instrukcijų vykdymo sindromu.
- O jeigu tokių instrukcijų nėra?
Tada žmonės paprasčiausiai sėdi ir nieko nedaro. Žmogui, kuris, panašiai kaip aš, tiek metų gyveno Amerikoje, tai atrodo absurdiška. Ir kenkia patiems lietuviams. Žmonės turi išmokti veikti ne pagal įsakymą, ir vėliau išmokti atsakyti už savo veiksmus, nerodyti pirštu į neva dėl visko kaltas "viršūnes".
- Kas dar?
Mums reikia didesnio atvirumo pasauliui. Lietuviai, iš dalies dėl uždaros SSRS sistemos, iš dalies dėl savo įgimto atsargumo, vis dar per mažai žino apie pasaulį ir per mažai nori jį pažinti. Tikiu, kad jaunosios kartos įveiks šį ydingą įprotį.
- Bet yra ir tokių dalykų bei reiškinių Lietuvoje, kuriais Jūs tikriausiai didžiuojatės?
Manau, jog įrodėme pasauliui, kad "homo sovieticus" sindromas nenugalėjo mūsų dvasios. Sugebėjome, pirma, po 1990 metų, apginti savo nepriklausomybę, o vėliau - jauną ir netvirtą demokratiją. Mūsų šalyje gerbiamos visos pagrindinės piliečių laisvės. Tai labai svarbus ženklas pasauliui.
Taip pat galiu didžiuotis jaunąja lietuvių karta. Tai permainoms atviri ir joms pasirengę žmonės. Žiūrint į juos galima tvirtai tikėti, jog jie pasinaudos šansu, kurį jiems suteikia šiandieninė Lietuva.
- Jūs esate nedidelės, su Rusija besiribojančios, šalies Prezidentas. Kai kas mano, jog šiuose dviejuose faktuose slypi pavojus laisvai Lietuvos raidai.
Mes gyvename laikotarpiu, kai kuriama nauja Europa. Aš mėgstu kartoti, kad atsiradome gerame kelyje. Europos Sąjunga yra geras pavyzdys, rodantis, kaip istoriniai nesutarimai ir dabartiniai barjerai gali būti atmetami bent tiek, kad jie negrėstų jos narių laimėjimams.
- Ar Jūs nebijote, kad bendrame Europos katile neteksite savo identiteto?
Aš atmetu tokią mąstyseną. Manau, jog Europoje yra vieningas vertybių, kurias mūsų tautinės kultūros įneša į bendrą lobyną, supratimas. Naujoji Europa - tai ne katilas, kuriame viskas bus sumaišyta. Tautinė tapatybė, kultūrinis savitumas išliks, kad praturtintų mus visus. Manau, kad nedaugelis būsimos Europos gyventojų norės pasakyti: "Gerai, aš jau nebe prancūzas ar nebe vokietis, ar nebe lietuvis - aš esu europietis". Dauguma nepamirš savo šaknų.
- Ar Jūs nebijote Rusijos?
Rusijoje taip pat vis daugiau lemia jaunoji karta. Tie žmonės pasirinks plėtrą ir bendradarbiavimą vietoj spaudimo ir grasinimų.
- Jūs turite galvoje Vladimirą Putiną?
Nesu tikras. Man šiek tiek nerimą kelia prezidento rinkimų kampanijos laikotarpio Putino pasisakymas, jog demokratija - tai "teisės diktatūra"…
- O kas tuomet yra demokratija?
Demokratija - tai kiekvieno mūsų asmeninė atsakomybė bendrijai, kurioje gyvename. Tik tokia žmonių pozicija sukuria teisingumo, laisvės, nevaržomos žodžio laisvės užtikrinimo pamatus. Demokratijoje svarbūs kiekvieno mūsų ir visos bendrijos interesai, bet ne kažkokios siauros žmonių grupės interesai.
[...]
- Ar jūs pažįstate savo šalies lenkų ir rusakalbės mažumos lyderius?
Gerai pažįstu Lietuvoje gyvenančių lenkų lyderius. Daugelis bendradarbiauja su mumis savo tautiečių interesais. Tačiau su kai kuriais jų kategoriškai nesutinku. Yra lenkų veikėjų, kurie tautinių mažumų teises suvokia akivaizdžiai priešingai ne tik mano nurodytiems standartams, bet ir lojalumo savo gyvenamai valstybei principui. Jeigu bet kurioje šalyje mažumų lyderis pareikštų, kad jo atstovaujamos grupės kalba turi būti lygiateisė su oficialiąja valstybine kalba, jį laikytų neatsakingu. Įsivaizduokite reakciją į Lenkijos lietuvių reikalavimą, kad lietuvių kalba taptų antra lygiateise kalba Jūsų šalyje. Aš pats tai laikyčiau piktnaudžiavimu.
Dėl rusų mažumos čia nėra jokių problemų. Grupė yra nedidelė ir sutaria su Lietuvos valstybe.
- Grįžkime prie lenkų reikalų. Jūs, beje, suteikėte malonę ponui Leonui Jankelevičiui, nuteistam kalėjimo bausme už antilietuviškus veiksmus Šalčininkų rajono taryboje, be kita ko, už šaukimo į sovietų armiją organizavimą. Kokios buvo tokio sprendimo priežastys?
Aš išsikėliau keletą klausimų. Ar gali žmogus savo gyvenime suklysti? Taip, gali. Ar ponas Jankelevičius suklydo, pasisakydamas prieš jau paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę? Taip, suklydo. Ar jis dėl to atgailauja? Taip, jis tai aiškiai pasakė. Ar šis žmogus vis dar kelia pavojų Lietuvos valstybei? Ar yra abejonių, kad jis veiks prieš visuomenę? Ne, tokio pavojaus jau nėra. Ponas Jankelevičius sumokėjo savo kainą už įvykius, vykusius prieš 10 metų, ir neturėtų daugiau mokėti. Todėl aš pasirašiau malonės dekretą.
- Ką Jūs galvojote ir žinojote apie Lenkiją prieš tai, kol tapote Prezidentu? Ką Jūs apie ją žinote ir galvojate dabar?
Aš brendau prieškario metais, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo labai įtempti. Tačiau Amerikoje gyvenau šalia lenkų bendruomenės Čikagoje. Aš dirbau su tais žmonėmis, bendradarbiavau su Amerikos lenkų kongreso lyderiais ir lenkų kilmės politikais Lechu Rostenkowskiu, senatore Barbara Mikulski. Ir paaiškėjo, jog, nepaisant to, kad mes atstovavome dėl Vilniaus besiginčijusioms tautoms, tačiau ta pačia kalba kalbame apie žmogaus laisvę, piliečių laisves. Aš kalbėjau ir mąsčiau lietuviškai, jie lenkiškai, bet vis tiek sutardavome.
Kai sugrįžau į Lietuvą, pradėjau kalbėti apie mūsų bendrus reikalus ir su lietuviais, ir su lenkais. Ir paaiškėjo, jog jauni žmonės Jus mato lygiai taip pat kaip ir aš! Ir taip pat mąsto lenkai. Tai man suteikė moralinės stiprybės. Juk mes turime tiek daug bendro ir istorijoje, ir kultūroje. Privalome vieni kitus gerbti.
- O kaip su nacionalistiniais polinkiais, kurie kartais jaučiami?
Aš neturiu nieko prieš teigiamai suvokiamą nacionalizmą, kaip prieš pasididžiavimą savo šalimi, savo tautybe. Bet nesutinku su siauru tautiniu šovinizmu. Tai yra svetima viso mano gyvenimo patirčiai. Amerikoje aš išmokau, jog žmones ir tautas reikia gerbti. Todėl džiaugiuosi, kad mūsų santykiai dabar tokie geri.
- Ir ką Jūs galvojate, kai girdite žodį "Lenkija"?
Jog tai geras kaimynas. Stipri ir svarbi valstybė, vaidinanti teigiamą, specifinį vaidmenį Vidurio Europos regione ir visame žemyne. Puikios kultūros šalis. Mūsų advokatas pastangose dėl NATO ir Europos Sąjungos narystės. Šalis, su kuria verta ir reikia veikti išvien. Su abipuse nauda.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.