Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Sigitas Geda “Apie kultūrą, verslą ir aukštumas”, Šiaurės Atėnai

2001.12.22

Su Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi kalbasi poetas Sigitas Geda

Poetas Sigitas Geda.Ekscelencija, mano klausimas labai tiesus:kaip Jūs vertinate kultūrinę situaciją Lietuvoje?

Prezidentas Valdas Adamkus. Aš turbūt pradėsiu optimistiškai, kadangi manau, jog Lietuva gyvena tikrai gyvą kultūrinį gyvenimą. Tai sakydamas turiu galvoje, kad mes turime daug kuo pasidžiaugti.Pavyzdžiui, muzikinis gyvenimas, teatras, dailė, poezija. Arba knygų leidyba.
Turbūt per visą istoriją niekad neturėjome tiek išleidžiamų knygų, kiek jų išleidžiame dabar. Ir kino dokumentika galime pasigirti. Žinoma, vadinamoji kino industrija sumažėjus. Lyginant su kitomis sritimis, manau, mūsų kultūrinis gyvenimas išsilaikė daug aukštesniame lygmenyje, nes kitos sritys patyrė daugiau nesėkmių.
Žinoma, be optimistinės gaidos yra ir tamsesnė pusė: būtent mes vis dar turime didelę provinciją, didelę kultūrinę provinciją. To nereiktų išleisti iš akių. Žinant, kad tai yra problema, reiktų bandyt ją išlygint.

Sigitas Geda. Tuomet antrąjį savo klausimą aš turėčiau truputį perfrazuoti, - apie pokyčius į neigiamą arba teigiamą pusę, nes Jūs, man atrodo, jau atsakėte.

Valdas Adamkus. Aš tik norėčiau pridurt, kodėl aš taip pozityviai žiūriu.
Iš tikrųjų, kultūra Nepriklausomybės laikotarpy atgavo laisvę ir mokėjo ja pasinaudoti. Pirmiausia, atsikratėme bet kokių cenzūros varžtų, ką mes, jau dešimtmetį pragyvenę, kartais užmirštame. Atsidarė daug galerijų. Visa tai yra pozityvi pusė. Kalbant apie negatyviąją pusę – reikia pripažint, kad kritęs bendras visuomenės kultūros lygis. Daugeliui žmonių kultūra yra sunkiai prieinama. Mūsų masinė kultūra yra nepakankamai aukšto lygio, todėl kyla klausimas, ką gi mes duodame jaunimui šioje srityje? O labiausiai šiuo metu nukentėjo bibliotekų ir kultūros paveldo reikalai. Nors ir leidžiame daug knygų, bibliotekų aprūpinimas knygomis apverktinas. O ką jau kalbėti apie kompiuterius. Per nepriklausomybės metus ir savo paveldo susitvarkyti gerai neišmokome. Kiek apleistų kultūros paminklų visoje Lietuvoje.

Sigitas Geda. Mes, kurie tiesiogiai tam darbe kiekvieną dieną dalyvaujame,- žinome, kad Jūs turite kitų pareigų ir kitų labai svarbių problemų visai šaliai,- irgi džiaugiamės, kad nepriklausomybės ir laisvės laikotarpiu atgavom tokį momentą, kaip vertinimas, išsipildė mūsų gyvenimo svajonė bent apytikriai grąžinti vertybes į savo vietą. Atsirado tam tikra vertybių hierarchija, kuri buvo neįmanoma okupacijos laikotarpiu. Šituo turėtume visi kultūros žmonės džiaugtis. Ir vis dėlto, Prezidente, ką turėtume daryti? Tai nuolatinis klausimas, kurį mums užduoda paprasti žmonės, o mes jį perkeliam ant Jūsų pečių.Kaip Jums atrodo , ką turėtume daryti visi surėmę pečius solidarumo dvasioje, kad nustumtume dalį depresijos ir kraštą užgriuvusios nevilties?

Valdas Adamkus. Ko mums trūksta, tai būtent sutarimo tarpusavy. Nestumdyti vieniems nuo kitų tą ar kitą problemą, bet patiems įsipareigoti ir imtis iniciatyvos. Manau, kad ir patys kultūros žmonės turėtų imtis daugiau iniciatyvos ir judinti, kelti visus rūpimus klausimus. Jei kalbėtume apie kultūrą, čia aš pasigendu talentingų vadybininkų, kurie geras idėjas, sumanymus paverstų tikrove. Kad būtų įveikta depresija, vienos kurios nors grupės pastangų nepakaks. Reikalingos jungtinės pastangos su labai aiškiu tikslu. Tą tikslą – šviesesnę Lietuvą – turime visi matyti visi ja rūpintis.

Sigitas Geda. Dabar aš norėčiau šoktelėti į ketvirtą mūsų klausimą. Man ir mano kolegoms dažnai knieti, mes dažnai diskutuojam, - norėtume sužinoti, kaip Jūs pasakytumėte apie tam tikrą manipuliavimą kultūrininkais, kūrybos žmonėmis. Artėja rinkimai ir, matyt, vėl bus aktualu parodyti žmonėms kokį nors gražų ir iškilmingą fasadą. Mes vis dėlto nenorėtume taip lengvai stoti kurion nors pusėn, o išlaikyti tam tikrą stabilumą. Ar Jūs čia negalėtumėte painprovizuoti apie pačią kultūros žmonių laikyseną, kad jiems nereiktų kaip vėtrungėms kraipyti tų savo uodegyčių.

Valdas Adamkus. Visiškai sutinku, kad stumdomas, valdomas, prisidengęs tik tam tikru oficialiuoju fasadu, tikras kultūros žmogus negali būti. Žmonės iš karto jaučia tą nenuoširdumą, dirbtiną kūrybiškumą ar pastangas tarnauti valdžiai. Čia ir iškyla pati esminė menininko, kūrybos žmogaus svarba. Esu tikras, laisvas menininkas, savarankiškas menininkas gali duoti tautai, jos kultūrai daug daugiau, negu “dvaro žmogus”, dirbantis pagal užsakymus, manipuliuojamas. Taip visada galvojo ir Algimantas Mackus, ir Vytautas Kavolis. Iniciatyvą visada turi išlikti laisvų kūrėjų rankose ir jie turi duoti toną tautos dvasiniam gyvenimui.

Sigitas Geda. Ačiū Jums už šitą atsakymą, o paskutinysis paklausimas su proistore. Neseniai balsavome dėl 2001 nacionalinių premijų ir mane išprovokavo žiniasklaida: remti ar neremti kultūrą, remti ar neremti kuriančius žmones? Buvau tik ką perskaitęs Vaižganto poziciją – vis dėlto Vaižgantas turi Lietuvoje labai didelį autoritetą, kada kildavo toks klausimas prieškarinėje Lietuvoj ( apie tai pasakojo Juozas Grušas ), Vaižgantas elgdavosi “kietai”. Reikia paramos knygai ar kultūriniam savaitraščiui, spektakliui, Vaižgantas sako: Palaukit. Tada eina į Švietimo ministeriją ar pas Prezidentą irstačiai rėžia: Pasakyk, kas svarbiau, - kojos ar galva? – Žinoma, galva, kokios čia gali būti kalbos!- sutinka valstybininkas. Tada Vaižgantas sako:Jeigu nori, kad būtų sveika galva, tai duok pinigų tam ir tam!..
Tada žiniasklaidininkai juokiasi ir provokuoja: tai manai eiti su lazda? Sakau: ne, nemanau, tik primenu, kad Lietuvoj užsitęsė diskusija - remti ar neremti kultūros projektus... Tokioj situacijoj, kokia yra dabar krašte, kultūra turėtų būti remiama, lygiai taip, kaip kad yra tikros investicijos į kitas šakas. Investicijos į galvą visada atsipirktų... Ar negalėtumėte kelis žodžius apie tai pasakyti?

Valdas Adamkus. Aš labai tvirtai pasisakau už visiškai laisvą kūrybą. Tačiau gerai suprantu, kad meno žmogui tam tikra parama, kūrybinių sąlygų sudarymas yra būtini.
Menininkas negali būti paliktas vienas dykumoj. Man atrodo, kad čia ir iškyla klausimas, kaip suderinti , kad lygiaverčiai būtų žvelgiama į santykius tarp kultūros, verslo žmonių ir valstybės. Vieni be kitų neturėtų gyventi. Kultūra, visiškai atskirta nuo ūkinio gyvenimo neišgyvens. Nedidelės tautos kultūrai būtina ir valstybės parama.
Lygiai taip pat save gerbiantys verslininkai, kurie turi didesnes galimybes ekonominiame gyvenime, negali išsiversti be kultūros. Be kultūros negali būti ir valstybė. Čia reikalinga trijų sričių sintezė. Aš nematau nieko blogo, kad verslas prisiimtų tam tikrą dalį atsakomybės visom galimom priemonėm remti kultūrinį gyvenimą. Kultūrininkams tuo pačiu nereiktų atsiriboti nuo verslininkų,lyg kažkokios “žemesnės kastos”. Sutarimas čia pasitarnautų visom pusėm.

Dalykas, kurio neturėtume šiandien užmiršti: nors ir daug matome įvairių sunkumų mūsų valstybės kelyje, tačiau kultūros srityje esame pasiekę tarptautinio, pasaulinio lygio, kai kur – ir neįtikėtinų aukštumų. Tuo galime džiaugtis ir turime dėti visas pastangas, kultūrininkų, valstybės, verslininkų pastangas, kad išsilaikytume tose aukštumose ir siektume naujų.

Sigitas Geda. Dėkoju Jums už pokalbį “Šiaurės Atėnų” ir skaitytojų vardu.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.