Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Bernardas Šaknys "Ar nesenka dvasinio atgimimo šaltiniai?", “Valstiečių laikraščio” priedas “Tėviškės šviesa”

2002.02.19


Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus specialus interviu “Valstiečių laikraščio” priedui “Tėviškės šviesa”

1. Gerbiamasis Prezidente, 1998 m. gegužės 30 d. “Valstiečių laikraštis” spausdino interviu su Jumis dėl Lietuvos mokyklų likimo ir švietimo ateities. Publikacija buvo pavadinta “Mokykla – šviesos žiburėlis kaime”. Norėčiau priminti itin svarbų pedagogams Jūsų teiginį minėtame interviu: “Mano rinkimų kampanijos metu pakankamai aiškiai buvo pasakyta, jog visomis galiomis remsiu švietimą, o ypač kaimo mokyklas, kurios, mano įsitikinimu, labai svarbios ne tik kaip kultūros židiniai, bet ir kaip žmonių dvasinio atgimimo šaltiniai”. Kaip Jums sekėsi vykdyti šį pažadą?


Švietimas visada buvo ir lieka mano dėmesio centre. Jo problemas nuolat keliu pokalbiuose su Seimo partijomis, su Vyriausybės nariais. Lankydamasis Lietuvos miesteliuose ir kaimuose, visada stengiuosi užsukti į mokyklas, susitikti su mokytojais ir mokiniais. Daug įspūdžių apie lankomas ir globojamas kaimo mokyklas išgirstu iš Almos. Taigi nesu nuo švietimo reikalų atitrūkęs. Gerai jaučiu, su kokiais rūpesčiais mūsų švietimas šiandien gyvena.

Mano požiūris į kaimo mokyklas nepasikeitė: turime jas stiprinti, kad kaimo vaikai vietose gautų gerą pradinį ir pagrindinį ugdymą. Kaimo jaunimui turi būti pasiekiamos geros gimnazijos ir geros profesinės mokyklos. Jam turi būti sudarytos sąlygos studijuoti kolegijose ir universitetuose. Todėl rėmiau ir remsiu kaimo vaikų pavežėjimo į mokyklas programą. Dėjau ir dėsiu daug pastangų, kad visos Lietuvos mokyklos būtų kompiuterizuotos, kad jų bibliotekos būtų aprūpintos naujais vadovėliais ir kitomis knygomis.

Ne vieną Vyriausybę raginau kuo greičiau pertvarkyti žemės ūkio mokyklas, kad jose kaimo jaunimas galėtų įgyti kuo įvairesnių, kuo reikalingesnių gyvenime profesijų. Gerai, kad ta kryptimi pagaliau pajudėta. Atrodo, kad rasime su Vyriausybe bendrą kalbą ir dėl visuotinio priešmokyklinio vaikų ugdymo. Manau, jis ypatingai reikalingas kaime augantiems vaikams, nes jie rečiau lanko darželį, jiems kartais sunkiau pasirengti mokyklai.

2. Lietuvos mokytojai, švietimo darbuotojai daugelyje laiškų “Tėviškės šviesai” džiaugiasi švietimo ir mokslo ministru dr. Algirdu Monkevičiumi. Ar Jūs patenkinti šiuo metu ministro vykdoma švietimo pertvarka?

Su ministru A.Monkevičiumi neretai tenka susėsti prie švietimo klausimų. Beveik visada randame bendrą kalbą. Ministras gerai supranta, kad prieš dešimtmetį pradėta švietimo reforma turi būti tęsiama. Mokykla negali šiandien trypčioti vietoje ar vis gręžiotis į okupacijos laikų praeitį. Ji turi keistis, jei norime, kad geriau, sėkmingiau gyventų mūsų vaikai, kad šviesesnis būtų Lietuvos gyvenimas. Todėl remiu ir palaikau visus gerai apgalvotus reformistinius ministro ir jo vadovaujamos ministerijos darbus. Džiugu girdėti, kad šiems darbams pritaria ir nemaža dalis mokytojų.

3. Kaip vertinate Vyriausybės patarėjo Arvydo Juozaičio siūlymus sustabdyti vykstančią švietimo reformą bei kitus pono Juozaičio pareiškimus apie švietimo ateitį?

Nemanau, kad turėčiau vienaip ar kitaip vertinti Premjero patarėjų kalbas. Tą laikas nuo laiko daro pats Vyriausybės vadovas. Ir to užtenka. Man malonu, kad Algirdas Brazauskas, būdamas atsakingas politikas, supranta švietimo reformos būtinumą ir palaiko ministro poziciją.

4. Jūsų asmeninis požiūris į mažų kaimo mokyklų naikinimą bei jų reorganizavimą?

Jau esu sakęs: kaime privalome išsaugoti pradines ir pagrindines mokyklas. Ne tik išsaugoti, bet ir iš esmės sustiprinti, gerai aprūpinti. Kaime turime sukurti visiems vaikams prieinamą priešmokyklinio ugdymo sistemą.

Be jokių abejonių, tos gimnazijos ir profesinės mokyklos, kurias gausiai lanko mokiniai, turi išlikti. Jas reikia išplėsti naujais profiliais, naujomis specialybėmis. Tačiau tik šito negana.

Šiandien privalome labai rimtai galvoti apie suaugusiųjų kaimo žmonių mokymąsi, jų profesinį konsultavimą ir informavimą. Pagaliau, apie kultūringą ir prasmingą visų kaimo žmonių laisvalaikį. Manau, kad būtent tokių naujų darbų galėtų imtis dabartinės kaimo mokyklos. Kodėl pradinėje ar pagrindinėje mokykloje neįkūrus mokymosi, konsultavimo centro ūkininkams ar smulkiems verslininkams? Kodėl čia negalėtų atsirasti jaunų tėvų pedagoginė mokyklėlė? Juk būtent pedagogikos ir psichologijos žinių šiandien taip trūksta vaikus auginančioms jaunoms šeimoms. Kodėl kaimo mokykloje neatidarius gero meistro vadovaujamo amatų centro? Kodėl kaimo žmonių laisvalaikiui negalėtų būti plačiau panaudojamos mokyklų bibliotekos, salės, kompiuterių klasės, sporto aikštės? Manau, kad tokiems dalykams daug didesnį dėmesį šiandien turėtų skirti ir savivaldybės, ir seniūnijos, ir pačios mokyklos.

5. Savivaldybės jau gavo pinigus, skirtus mokinių krepšeliams. Ar tikite, kad baigėsi mokytojų “marinimo badu” Trakų, Šilutės, Anykščių rajonuose politika?

Žengtas iš tiesų geras žingsnis reformuojant švietimo finansavimą. Esu įsitikinęs, kad mūsų mokyklų finansavimas turi būti ir efektyvesnis, ir skaidresnis. “Mokinio krepšelis” sudaro galimybes būtent to siekti. Tačiau visi svertai – savivaldybių, iš dalies ir mokyklų, rankose. Jos gavo teisę “krepšelio” lėšas naudoti savo nuožiūra. Tačiau labai svarbu, kad Švietimo ministerija įdėmiai stebėtų, su kokiais sunkumais susiduria finansavimo reforma, problemas analizuotų ir, reikalui esant, laiku taisytų klaidas.

6. Ar Jus patenkina šiuometinė aukštųjų mokyklų padėtis?

Pasakysiu tiesiai: netenkina. Ir dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, vis dar per mažai dėmesio aukštajam mokslui skiria valstybė. Kita vertus, per lėtai keičiasi, atsinaujina pačios aukštosios mokyklos. Per nepriklausomybės metus padaryta nemažai, tačiau ne viskas.

Pirmąsyk Lietuvoje turime tiek daug studijuojančio jaunimo. Tai gerai. Privalome siekti, kad studentų skaičius ir toliau augtų, kad jaunimo studijų sąlygos gerėtų. Reikia ir toliau steigti kolegijas – ypač atokiau nuo didžiųjų miestų.

Tačiau šiandien labai rimtai turime susirūpinti studijų kokybe. Studijos privalo būti labiau orientuotos ne į profesorių, dėstytojų, bet į studijuojančio jaunimo ir Lietuvos ateities poreikius. Nenormalu, kai ketverius metus nelabai reikalingos specialybės prasimokęs jaunuolis lieka be darbo. Reikia pagalvoti, ar mūsų studijos yra pakankamai efektyvios. Ar dalies specialybių ir bakalauro laipsnio nebūtų galima įsigyti greičiau - per trejus, bet ne per ketverius metus? Yra šalių, kurios šiandien eina būtent tokiu keliu.

Nereikia pamiršti: mūsų aukštosios mokyklos greitai turės varžytis dėl studentų su Europos universitetais. Todėl jos jau dabar turi kuo plačiau atsiverti ir pasauliui, ir savo šalies poreikiams. Lietuvai reikia stiprių universitetų. Reikia, kad jie pajėgtų skatinti verslo naujoves ir ūkio pažangą, puoselėti tautos kultūrą, ugdyti Lietuvos pilietinę visuomenę.

7. “Valstiečių laikraštis” rašė apie Jūsų žmonos ponios Almos konkrečią paramą Lietuvos mokykloms. Koks Jūsų požiūris į fondų, organizacijų, verslininkų teikiamą labdarą mokykloms?

Pats palankiausias. Esu ne kartą kvietęs verslo žmones paremti mokyklas. Jaučiuosi dėkingas, kad į mano kvietimus buvo atsiliepta.

Matau, kad Lietuvoje labdaringa veikla pamažu plečiasi. Labai gerai, kad vis daugiau verslininkų supranta švietimo svarbą ir jį remia.

8. “Valstiečių laikraštis” net tris kartus rašė, kaip Prienų rajono valdininkai susidorojo su puikiai dirbusia, energinga Naujosios Ūtos pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Regina Žvirbliene. Kaip Jūs vertinate tokius rajonų bei miestų savivaldybių išpuolius prieš švietimo darbuotojus?

Esu už kuo didesnį mokyklų savarankiškumą ir kuo didesnę jų atsakomybę. Abejoju, ar reikia savivaldybių tarnautojams perdėtai kištis į mokyklos gyvenimą. Juk mokykla turi savo direktorių, turi mokyklos tarybą. Manau, kad vidaus problemas visų pirma turėtų spręsti mokyklos valdžia.

9. Ir bene skaudžiausias klausimas: ar ilgai Lietuvos valstybė taikysis su Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybių išpuoliais prieš lietuviškas mokyklas, jose dirbančius mokytojus?

Ne kartą esu lankęsis ir lietuviškose, ir lenkiškose, ir rusiškose Rytų Lietuvos mokyklose. Suprantu jų problemas. Matau ir didelę šių mokyklų pažangą. Šiame krašte per nepriklausomybės metus atidaryta daug naujų lietuviškų mokyklų. Malonu, kad jas remia išeivijos lietuviai. Džiaugiuosi, kad auga ir mūsų lenkiškos mokyklos, kad jos ugdo Lietuvos valstybei ištikimus piliečius.

Manau, kad Rytų Lietuvoje turime siekti kuo didesnės santarvės. Turime gerbti visų tautų, visų žmonių teises. Ne tik gerbti, bet ir užkirsti kelią galimiems jų pažeidimams.

10. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės pažeidžia ir vietinių gyventojų teises, trukdydamos žmonėms steigti mokyklas, kuriose dėstoma valstybine kalba. Apie tai daug kartų rašėme “Valstiečių laikraštyje”. Negi nėra Lietuvoje institucijų, kurios priverstų savivaldybes laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų?

Įstatymų laikytis būtina. Jei dėl įstatymų įgyvendinimo kyla nesusipratimų, savo poziciją turėtų išsakyti Vyriausybės atstovai.

11. Jau antrus metus “Valstiečių laikraštis” leidžia priedą, skirtą švietimui, mokykloms. Priedas populiarus mokytojų, kitų skaitytojų tarpe. Ko norėtumėte palinkėti “Tėviškės šviesai”?

Linkiu Jūsų leidiniui pačios geriausios kloties. Kuo daugiau ištikimų skaitytojų. Kuo daugiau įvairesnių nuomonių, savitesnių požiūrių. Kuo daugiau autentiškos ne tik mokytojų, bet ir mokinių, jų tėvų patirties.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.