Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Prezidento Valdo Adamkaus interviu Lietuvos radijui, žurnalistas Giedrius Krušnauskas

2002.07.03

--- Seimo Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis šiandien paskelbė iniciatyvą rengti referendumą dėl Lietuvos narystės NATO. Prezidente, kaip Jūs vertinate tokią iniciatyvą?

--- Apklausos rodo, kad dauguma Lietuvos piliečių pasisako už narystę NATO. Už narystę iki šiol tvirtai pasisakė ir visos parlamentinės partijos.

Taigi atrodė, kad narystės NATO klausimu visi sutaria ir toks referendumas nėra būtinas. Juo labiau dabar, kai dar neturime oficialaus Aljanso kvietimo.

Tačiau šiandien grupė politikų paskelbė dokumentą, raginantį referendumą surengti. Kiek žinau, jį pasirašė valdančių partijų - Socialdemokratų ir Socialliberalų, bei mažesnių partijų - Valstiečių, Tautos pažangos, Nacionaldemokratų atstovai. Taigi formuojasi nauja įdomi koalicija.

Dokumentą pasirašiusių žmonių ketinimai, manau, paaiškės laikui bėgant. Kol kas nežinia, ar po gražiais žodžiais dėl visuomenės apsisprendimo neslypi pigūs populistiniai žaidimai bei NATO priešininkų ketinimai. Beje, šiandien kai kurie referendumo iniciatoriai atvirai pasisakė ne tik prieš “Švarcnegerį ir Rembo”, bet ir prieš mūsų šalies narystę NATO.

Vis dėlto norėčiau tikėti, kad tokia iniciatyva nėra siekiama prieš pat Prahos viršūnių susitikimą sukelti abejonių dėl Lietuvos pasiryžimo tapti NATO nare. Jeigu būtent tokie yra tikrieji iniciatorių tikslai, neabejoju, kad jie pralaimės.

Aš jokiu būdu nesu prieš referendumus. Tai svarbus demokratinis tautos valios išreiškimo būdas. Tačiau Europoje nėra tradicijos būtinai rengti referendumus dėl šalių narystės NATO.

Vis dėlto neatmetu idėjos surengti referendumą, jeigu tokią idėją savo parašais parems Lietuvos žmonės ar jai pritars Seimas.

Jeigu vis dėlto apsispręsime, kad referendumo reikia, jį turėtume surengti kartu su Prezidento ir savivaldybių rinkimais šių metų gruodžio 22 dieną.

Taip sutaupytume ir pinigų, kurie taip rūpi referendumo iniciatoriams. Be to, suteiktume galimybę visiems kandidatams į Prezidentus ir savivaldybių tarybas aiškiai išsakyti savo poziciją. Matyt, reikia pagaliau išsiaiškinti, kas yra už laisvą ir saugią Lietuvą Vakarų erdvėje, o kas - už kraštą pilkojoje zonoje. Tik įsivaizduokime: po kelių metų Lenkija, Latvija, Estija – NATO ir Europos Sąjungos narės, o kas Lietuva – pereinamas kiemas tarp dviejų Rusijos dalių?

Esu tikras, kad lietuvių tauta, visi laisvi ir savarankiškai mąstantys Lietuvos piliečiai tikrai pasisakys už saugią savo valstybės ateitį. Esu tikras, kad už tokią ateitį pasisakys ir visi rimti kandidatai į Prezidentus.

--- Prezidente, pastaruoju metu kyla daug klausimų dėl Lietuvos ir Kaliningrado srities santykių. Kaip, Jūsų manymu, derėtų šiuos santykius sureguliuoti Lietuvai stojant į Europos Sąjungą?

Iš tikrųjų, kilo tiek triukšmo dėl mūsų santykių su Kaliningrado sritimi, kad net susipainiota, kokia iš tiesų yra Lietuvos pozicija. Todėl noriu ją išsamiau paaiškinti.

Visų pirma, turiu pastebėti, kad kalbėdami apie vizų režimą su Kaliningradu, iš esmės kalbame apie du klausimus. Turime skirti bevizį režimą Kaliningrado srities gyventojams ir bevizį tranzitą traukiniu visiems Rusijos piliečiams.

Dėl bevizio tranzito traukiniu Lietuvos pozicija yra aiški: toks tranzitas nebus įmanomas.

Rusijos siekis užtikrinti savo piliečiams kuo lengvesnes tranzito sąlygas yra suprantamas. Tačiau šis tikslas negali būti ir nebus įgyvendinamas nei Lietuvos suvereniteto, nei Europos teisės sąskaita. Su tuo nesutiks nei Europos Sąjunga, nei Lietuva, nei Lenkija.

Rusijos interesai negali būti užtikrinami būdais, kuriuos taikė Vokietija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

O dėl bevizio režimo Kaliningrado srities gyventojams Lietuva savo poziciją išsakė dar 1995 metais, kai pasirašė sutartį su Rusija dėl vizų panaikinimo šios srities žmonėms. Jau tada Lietuva ir Rusija sutarė, kad Kaliningradas dėl savo geografinės padėties turi kitokį statusą, nei likę Rusijos regionai.

Man asmeniškai gaila, kad kai kurios šiandien galiojančios nuostatos artimiausiu metu turės būti panaikintos. Tačiau kai tenka pasirinkti: bevizis režimas su Kaliningradu ar narystė Europos Sąjungoje, Lietuva renkasi Europą. Tokį pasirinkimą nesąžininga būtų aiškinti kaip mūsų valstybės nedraugišką žingsnį Kaliningrado gyventojų atžvilgiu.

Rusijai gal ir pavyktų įtikinti Europos Sąjungą padaryti nuolaidų dėl bevizio režimo Kaliningrado gyventojams, jei to būtų siekiama nuosekliai. Tačiau prieš tris savaites Baltijos jūros valstybių tarybos susitikime buvo išsakyta tokia Maskvos pozicija. Cituoju: “Vizų režimas turi būti vienodas visiems Rusijos Federacijos piliečiams. Nesvarbu, kurioje Rusijos dalyje jie gyventų – Kaliningrade ar Chabarovske”.
Ar tai reiškia, kad Rusija jau atsisako pripažinti išskirtinį Kaliningrado srities gyventojų statusą ir pati nori nutraukti bevizio režimo sutartį?

Kartais atrodo, jog Rusija turi tik vieną interesą – nevaržomą tranzitą, taip vadinamą koridorių į Kaliningrado sritį. Tačiau šiuo klausimu, kaip jau sakiau, kompromisai neįmanomi.

Lietuva yra pasiūliusi ne vieną sprendimą, kaip palengvinti keliones Kaliningrado srities gyventojams: išduoti ilgalaikes ir nebrangias vizas, suteikti specialias elektronines asmens tapatybės korteles, išplėsti Kaliningrade Lietuvos konsulatų tinklą. Tenka apgailestauti, kad į šiuos pasiūlymus kol kas iš Rusijos nesulaukėme jokio konstruktyvaus atsakymo.

--- Iš kai kurių Rusijos politikų pastaruoju metu sulaukiame radikalių pareiškimų dėl Vilniaus krašto priklausomybės Lietuvai, dėl sienos sutarties ratifikavimo. Kaip Jūs vertinate tokius pareiškimus?

Galiu pasakyti tik viena: dėl Lietuvos ir Rusijos sienų susitarta dar 1991 metais. Ši sutartis ratifikuota. Jos peržiūrėti neketina nei Lietuva, nei Rusija.

Kartais susidaro įspūdis, kad iki šiol neratifikuota 1997 metų sutartis dėl Lietuvą ir Rusiją skiriančios konkrečios linijos reikalinga tik Lietuvai. Lietuvą net mėginama tuo įbauginti.

Tačiau galiu atvirai pasakyti: išgyvensime ir be šios linijos ratifikavimo. Tik Rusijos politikai, taip energingai kovojantys prieš ratifikavimą, turėtų atsiprašyti tų Lietuvos ir Rusijos gyventojų, kurie gyvena pasienyje ir dėl to turi tam tikrų nepatogumų.

Apskritai radikalių pasisakymų tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje netrūko ir, atrodo, netrūks. Bet ne jie kuria tikruosius Lietuvos ir Rusijos santykius.

Pozityvioji diplomatija – štai kas yra Lietuvos gerų kaimyninių santykių pagrindas. Įgyvendindami bendrus projektus, bendradarbiaudami sukuriame pasitikėjimo aplinką. Joje paprasčiau spręsti ir sudėtingus klausimus.

Būtent tokią poziciją jaučiu bendraudamas ir su Prezidentu Putinu, ir su kitais Rusijos politikais. Todėl esu tikras, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai ateityje tik gerės, o neišspręstų klausimų liks vis mažiau.

Lietuvoje kartais perdėtai reaguojama į kai kuriuos isteriškus Rusijos radikalų pareiškimus. Tai rodo tam tikrą inertišką polinkį gyventi Rusijos baimės atmosferoje.

Šį “baimės sindromą” turėtume kuo greičiau įveikti. Juk esame pakankamai brandi valstybė, pasirinkusi savo kelią.

Kaip būsimi Europos Sąjungos ir NATO nariai turime labiau pasitikėti savimi. Mes galime palaikyti gerus santykius ir su Amerika, ir su Europa, ir su Rusija. Iš esmės tokius santykius jau dabar kuriame.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.