Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Prezidento Valdo Adamkaus interviu “Lietuvos radijui”

2002.07.24

1. Pone Prezidente, praėjusią savaitę Vyriausybė priėmė nutarimą, keičiantį mokyklų pertvarkos principus. Šis nutarimas sulaukė įvairių ir prieštaringų vertinimų. Vakar Jūs buvote susitikęs su Seimo pirmininku ir švietimo ministru. Kokia Jūsų pozicija: ar turėtų šiandien Vyriausybė keisti iki šiol vykdytą švietimo politiką?

Švietimo reikalus šią savaitę aptariau su Vyriausybės kancleriu ponu Kaminsku. Jis mane užtikrino, kad švietimo reforma jokiu būdu nebus stabdoma. Kaip patikino kancleris, Vyriausybė savo sprendimu tik norėjo daugiau teisių suteikti savivaldybėms. Tai iš esmės nėra blogai.

Tačiau man nepriimtina kitkas. Būtent – man nepriimtina tokia praktika, kai Vyriausybės sprendimai priimami už atsakingo ministro nugaros. Aš noriu, kad mūsų Vyriausybė dirbtų demokratiškai ir civilizuotai. Dirbtų kolegialiai – kaip ministrų kabinetas. Būtent taip dirbti ją įpareigoja mūsų Konstitucija ir įstatymai.

2. Vakar ir socialliberalų, ir socialdemokratų atstovai apkaltino Jus, kad, kišdamasis į jų vidinius nesutarimus, norite “įžiebti konfliktą tarp koalicijos partnerių”. Kaip reaguosite į tokius kaltinimus?

Kategoriškai atmetu tokius kaltinimus. Man rūpi, kad valdančioji koalicija būtų darbinga, kad ji galėtų įgyvendinti žmonėms reikalingas reformas.

Ne kartą ir ministrams, ir Seimo pirmininkui siūliau savo paramą, prašiau neatidėlioti šiandien būtinų sprendimų. Deja, pensijų reforma per metus taip ir nepajudėjo. Švietime – nesutarimai ir skandalai. Dėl sveikatos politikos taip pat nesutariama.

Vakar Seimo pirmininkui pasakiau tik tai, kas visiems akivaizdu. Koalicijos partneriai turėtų ne mane kaltinti, bet daugiau žiūrėti valstybės reikalų, daugiau tartis tarpusavyje, mažiau užsiimti vidaus intrigomis ir partiniais žaidimais.

Būtų labai blogai, jei nebūtų pasimokyta iš praeities. Juk vos prieš metus, norėdamas padėti liberalų ir socialliberalų Vyriausybei, sulaukiau panašių kaltinimų. Šiandien jau aišku, kad tuomet į mano įspėjimus buvo numota ranka visiškai be pagrindo.


3. Jūs, Prezidente, vakar buvote susitikęs su įvairių pacientų organizacijų atstovais. Išgirdote daug kritiškų pastabų apie dabartinę sveikatos apsaugos padėtį. Kaip Jūs pats vertinate šiandien vykdomą medicinos pertvarką?

Pasakysiu tiesiai: tai, kas šiandien vyksta, manęs netenkina. Netenkina nei pacientų, nei medikų.

Daug kartų kalbėjausi su sveikatos apsaugos ministru. Taip ir nesupratau, kodėl jis šiandien kovoja ne su korupcija savo sistemoje, bet su ligoniais, gydytojais ir vaistininkais?

Skubiai įvestos vaistų kvotos, bet iki šiol nepatvirtintos ligų gydymo metodikos, nenustatyti ligų gydymo kriterijai. Todėl, mano supratimu, taupoma “aklai”. Taupoma ligonių sąskaita.

Man nesuprantama, kodėl per metus taip ir liko iš esmės neperžiūrėtas kompensuojamų vaistų sąrašas? Kodėl iki šiol nepertvarkyta vaistų registravimo ir farmacinės veiklos kontrolės sistema? Kodėl kišame galvas į smėlį? Juk kiekvienas gydytojas mato, kad ši sistema ydinga ir korumpuota.

Visi suprantame, kad vaistų kainos Lietuvoje yra per didelės. Atsakingi Lietuvos pareigūnai dėl jų rimtai nesidera su vaistų gamintojais. Atrodo, kad jie net nemėgina sužinoti realių vaistų kainų. Kainas jiems sudiktuoja farmacinių kompanijų atstovai Lietuvoje.

Iki šiol nėra jokių aiškių ir pagrįstų kriterijų, kaip sudaromas kompensuojamų vaistų sąrašas. Jei šiandien valstybė kompensuoja tepalą nuo grybelio, gal reikėtų kompensuoti ir šampūną nuo pleiskanų?

Net ketvirtadalis Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pareigūnų dirba dar keliose kitose darbovietėse, dažnai – farmacijos firmose. Interesų konfliktai čia akivaizdūs. Bet padėtis nesikeičia.

Todėl turiu išreikšti nepasitikėjimą Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos veikla ir jos vadovais. Manau, kad sveikatos ministras šioje srityje privalo imtis daug ryžtingesnių veiksmų.

Daug problemų matau ir Valstybinės ligonių kasos veikloje. Iki šiol lieka neaišku, ar įdiegta ligonių kasų informacinė sistema yra pakankamai tobula ir pajėgi aprūpinti reikalinga informacija.

Taip pat neaišku, ar ligonių kasų informacijos duomenys visada panaudojami pagal paskirtį, ar šie duomenys neteikiami privačioms kompanijoms. Deja, tokių pavienių faktų jau yra.


4. Bet, Prezidente, ar su korupcija sveikatos apsaugos sistemoje neturėtų aktyviau kovoti teisėsaugos institucijos?

Žinoma. Specialiosios tarnybos šiandien daug aktyviau turi dirbti analitinį darbą. Gaudyti tik pavienius kyšininkus yra maža.

Mūsų teisėsauga turi pagaliau išsiaiškinti, kodėl Lietuvoje sukurta ydinga farmacinės veiklos sistema, kodėl iki šiol ministerija nesugeba jos pakeisti. Juk net tada, kai Ligonių kasos skola buvo milžiniška, į kompensuojamų vaistų sąrašą buvo nuolat įtraukiami ypatingai brangūs vaistai. Šio vaistų sąrašo ir šiandien Vyriausybė nedrįsta pajudinti.

5. Vis dėlto, Prezidente, ką Jūs siūlote daryti? Kokių sprendimų imtis?

Jau minėjau: visų pirma, Sveikatos apsaugos ministerija privalo nustatyti aiškius, skaidrius farmacinės veiklos ir gydymo kriterijus. Jais remiantis, būtina kuo skubiau peržiūrėti kompensuojamų vaistų sąrašą, patvirtinti ligų gydymo metodikas. Reikia imtis ne kosmetinių, bet realių derybų su vaistų gamintojais.

Tačiau to neužtenka. Šiandien reikia iš esmės keisti vaistų kompensavimo politiką. Reikia pereiti nuo atskirų vaistų, prie ligų gydymo kompensavimo. Turi būti aiškiai nustatyta, kokių ligų ir kokiais vaistais gydymą valstybė žmonėms kompensuoja. Žmonėms turi būti sudarytos sąlygos pasirinkti vaistą pagal kainą ir efektyvumą.

Reikia šiandien atsisakyti ir perteklinio vaistų registravimo.

Ir, kas ypatingai svarbu, reikia, pagaliau, sveikatai skiriamus biudžeto pinigus realiai susieti su pacientais, o ne su gydymo įstaigomis, kaip yra iki šiol. Tik tada galėsime kalbėti apie socialinį sveikatos apsaugos teisingumą. Kodėl Vyriausybė gana greitai sugebėjo “pinigų krepšelio” principą pritaikyti švietimo sistemoje, bet nesugeba to padaryti medicinoje?
Tai, aš galvoju, yra būtini darbai. Jų daugiau nebegalima atidėlioti.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.