Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

V.Adamkus dar neragavo pensininko duonos

2003.04.15

Jūratė SKĖRYTĖ

"Savo gyvenime dar nepažinau pensininko duonos skonio", - teigia kadenciją baigęs prezidentas 76 metų Valdas Adamkus.

Rytoj bus keturiasdešimt dienų, kai valstybės vadovo postą jis atidavė 46 metų Rolandui Paksui, tačiau tikina nespėjęs nei paatostogauti, nei pasimėgauti laisvalaikiu. Dienos vis kupinos susitikimų, kelionių, pokalbių su užsienio ir Lietuvos žurnalistais.

Skirtumas tik tas, kad svečius V.Adamkus dabar dažniau priima jaukioje sostinės pakrašty esančioje rezidencijoje, o ne darbo kabinete S.Daukanto aikštėje.

"Neįsivaizdavau to, bet žmonės man pasakė: "Norite to ar nenorite, bet visada liksite prezidentu. Skirtumas tik tas, kad neinate pareigų Daukanto aikštėje, bet einate jas per visą savo gyvenimą, kur bebūtumėte", - pripažįsta ir pats V.Adamkus.

V.Adamkaus bulvaras

Kad pasiektum buvusio valstybės vadovo rezidenciją pušyne įsikūrusiose Turniškėse, reikia įveikti du apsaugos postus. Vieną - įvažiuojant į vadinamąjį valdžios rajoną, kitą - prie pat namo.

V.Adamkaus rezidencijos supainioti neįmanoma - netoli vartų stovi ženklas "Valdas Adamkus boulevard". Jis padarytas pagal tiksliausius Niujorko gatvių iškabų standartus. Politikas pasakojo gavęs ją dovanų iš Niujorko mero, kai tik buvo išrinktas Lietuvos prezidentu.

Į svečius atvykusius "Respublikos" žurnalistus V.Adamkus pasitiko dar lauke. "Saulę atvežėte", - pasidžiaugė pavasario spinduliais.

Kad prezidentas nepraleidžia progos pasimėgauti geru oru, rodo prieškambaryje stovintys du dviračiai. V.Adamkus sako važinėjąs tik Turniškių teritorijoje. "Jei tik išvažiuočiau už tvoros - problemos apsaugai", - atrodo susitaikęs su apsaugos reikalavimais.

Prezidentas džiaugiasi gyvenąs gražioje vietoje - ant upės skardžio. Ypač jam patinka kitoje Neries pusėje matomas nedidelis kaimas. "Man sakė, kad čia išlikęs tikras lenkų kaimas. Norėjau nuvažiuoti, pažiūrėti, kas ten gyvena", - sako V.Adamkus. Kol kas neprisiruošė to padaryti.

Sklypo kampe įrengtas voljeras greit dvejų metų gimtadienį švęsiančiam augintiniui - vokiškam aviganiui Sargiui.

V.Adamkus neslepia kartais dėl jo turįs rūpesčių. Išleidus šunį palakstyti, reikia saugoti, kad neišbėgtų iš teritorijos, o jeigu lauke kyla nežmoniškas triukšmas - vadinasi, susitiko kaimynystėje gyvenančio premjero Algirdo Brazausko taksą Čikį. "Jie labai nesutaria", - konstatuoja prezidentas.

Daugiau laiko knygoms

- Mėnuo be įtemptos darbotvarkės, nustatytų darbo valandų. Jaučiatės pensininku Nr.1 ar atostogaujančiu politiku? - "Respublika" klausė kadenciją baigusio prezidento.

- Darbo tikrai nesumažėjo. Intensyviai dirbu toliau. Savo gyvenime dar nepažinau pensininko duonos skonio. Ir nežadu greitai jo ragauti.

Darbo valandų neskaičiavau ir anksčiau, neskaičiuoju ir dabar.

Nejaučiu, kad išėjau iš aktyviosios politikos. Taip jaustis leidžia aplinka, gyvenimas. Kai pasižiūriu į dabartinę darbotvarkę - skirtumas tik tas, kad atkrito oficialūs priėmimai, susitikimai. Tačiau tenka daug bendrauti su užsienio korespondentais. Nesumažėjo laiškų nei iš užsienio, nei iš Lietuvos. Šimtais jų ateina.

Iš tų trisdešimties dienų porą savaičių praleidau užsienyje. Turėjau progą bendrauti su žmonėmis, kuriuos pažinojau anksčiau, teko pasisakyti bendraisiais Lietuvos reikalais. Iš to taško žiūrint, nejaučiu, kad kas nors iš esmės būtų pasikeitę.

Žinoma, yra ir tam tikrų privalumų. Turiu daugiau laiko bendrauti su žmonėmis.

Be to, turiu daugiau galimybių pasėdėti su knyga rankoje.

- Ką skaitote?

- Labai daug ir įvairiai. Skaitau užsienyje išleistas knygas, ypač prisiminimus apie politinius įvykius po Antrojo pasaulinio karo.

Stengiuosi į rankas paimti ir lietuvišką literatūrą. Neseniai išėjo buvusio Lenkijos karo atašė Mickevičiaus prisiminimai apie tai, kas vyko 1938-1939 metais Lietuvoje, kokiomis sąlygomis Lietuva užmezgė santykius su Lenkija.

Kai orai atšils galėsiu vieną kitą valandą ilgiau pažaisti tenisą. Čia pat yra aikštelė.

Agituoja už ES

- Kaip atrodo dabartinė Jūsų darbotvarkė?

- Ji nebėra suskirstyta minutėmis. Anksčiau darbotvarkės reikėdavo laikytis be jokių nukrypimų, pasikeitimų. Dabar galiu rinktis, ką noriu daryti ir kelintą valandą. Bet tai tik techninė detalė.

Keliuosi, kaip visada - septintą. Važiuoju į baseiną, plaukiu. Po to peržiūriu rytinę spaudą.

Kasdien susitinku su žmonėmis. Dabar, kai iškilo referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje klausimas, susitikimų ypač padaugėjo.

Vienas pagrindinių mano tikslų per penkerius darbo metus buvo pasiekti, kad Lietuva įsijungtų į Europos Sąjungą. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad šis tikslas pasiektas. Liko paskutinis žingsnis - Lietuvos žmonių pasisakymas per referendumą. Esu moraliai įsipareigojęs: kiek galėsiu, stengsiuosi žmonėms aiškinti narystės ES naudą. Tai ir darau.

Dalyvavau susitikimuose su regionų žmonėmis . Esu patenkintas, nes matau ne tik Lietuvos žmonių susidomėjimą tais klausimais, bet ir gilų svarstymą, kodėl stojame, ką tai duos man.

Tačiau truputį nustebino, kad žmonės turi nepakankamai informacijos ir net yra susidarę klaidingą nuomonę apie ES paramą mums. Visur, kur teko susitikti, pagrindinis klausimas buvo kaip ir per prezidento rinkimus - kada ir kiek iš Europos Sąjungos pinigų mums grąžins indėlių, kiek iš karto pridės pensijų. Tai rodo, kad stinga teisingos informacijos. Mano tikslas - aiškiai pasakyti, ką narystė ES duos kiekvienam asmeniškai ir Lietuvos valstybei.

- Kaip manote, koks bus referendumo rezultatas?

- Esu optimistas. Manau, kad dauguma pasisakys "už", o rezultatas bus panašus kaip Slovėnijoje, kur 60 proc. žmonių balsavo "už" narystę ES. Galvoju, kad Lietuvos žmonės panašiai pasisakys.

Žvilgsniai parduotuvėje

- Yra dalykų, kurių pasigendant?

- Nežinau, ar galėčiau ką nors ypač išskirti. Galbūt kai per televiziją žiūriu pranešinus iš tarptautinių įvykių, matau pažįstamus veidus, tada pajuntu, kad turėčiau jiems ir šiandien ką pasakyti apie Lietuvos valstybės reikalus, mūsų vaidmenį tarptautinėje visuomenėje.

- Bendradarbiai pasakojo jus matę parduotuvėje. Kaip reaguoja žmonės, tokioje aplinkoje sutikę prezidentą?

- Šią savaitę pirmą kartą buvau parduotuvėje. Pajutau iš visų pusių nukreiptus žvilgsnius. Matau, kad žmonės sustoja ir žiūri į mane, prieiti dar nedrįsta. Pats stengiuosi neatkreipti jų dėmesio, nenoriu parduotuvėje stabdyti gyvenimo.

Nori būti laisvas

- Po rinkimų esate sakęs, kad liksite aktyvus žmogus. Kaip ketinate reikštis politikoje?

- Esu ir noriu likti politiniame gyvenime dėl to, kad man rūpi Lietuvos reikalai, žmonių ateitis. Negaliu nuo to nusišalinti.

Visuomet pasisakiau už aktyvų pozicijos ir opozicijos darbą. Ką sakiau, tą ir darau.

Dabar Lietuvoje aiškus politinis pasiskirstymas. Kairiojoje pusėje yra vienybė. Mano požiūriu, tai davė Lietuvai labai daug - turime stabilią Vyriausybę, patikimą įvaizdį pasaulyje. Bet neturime stipraus pažangos variklio. O pažangai reikalinga stipri opozicija.

Kas yra pažangos variklis? Tai konstruktyvus dialogas tarp valdžios ir opozicijos. To šiandien nematau. Silpna, susiskaldžiusi opozicija neatlieka savo misijos. Noriu, kad ji iškeltų naujas idėjas ir, svarbiausia, padėtų dabartinei valdžiai geriau tarnauti žmonėms. Todėl iškėliau sau uždavinį padėti suvienyti opoziciją ir ją sustiprinti. Toje srityje žadu ir toliau aktyviai reikštis.

- Tačiau neketinate tapti naujos centro dešinės partijos nariu, nes norite būti laisvas. Bet ar nemanote, kad Jūsų tiesioginis nedalyvavimas gali pakišti koją naujai partijai ir susilpninti jos šansus per Seimo rinkimus?

- Jokiu būdu. Remsiu, būsiu aktyvus, skatinsiu, tačiau nei nariu, nei globėju, nei garbės pirmininku nebūsiu. Noriu aktyviai dirbti, bet nenoriu būti varžomas tik partinės veiklos.

- Bet gal reikėtų pasiaukoti?

- Uždavinys yra labai aiškus, ta kryptimi einame. Įvyko jau dviejų partijų suvažiavimai, ten išsakiau savo poziciją. Esu įsipareigojęs ateinantį šeštadienį dar Moderniųjų krikščionių demokratų partijos suvažiavime pasisakyti, ir tos krypties laikysiuos. Manau, kad negalima iš viršaus primesti vienijimosi, tai turi eiti iš pačių partijų, žmonių. Norėčiau, kad susivienijusios liberaliosios jėgos ir atsinaujinę konservatoriai sudarytų darbingą koaliciją Seime. To šiandien reikia Lietuvai

Rašo knygą

- Turbūt mintyse dažnai perbėgate penkerius darbo metus Prezidentūroje. Kaip juos įvertintumėte?

- Nedrąsu save vertinti, bet manau, kad jie buvo konstruktyvūs. Buvau užsibrėžęs tikslą ir savo inauguracinėje kalboje sakiau, kad mano tikslas - matyti Lietuvą tarptautinėse organizacijose, svarbiausia - Europos Sąjungoje ir NATO. Man atrodo, kad tai įgyvendinta. Ir tai teikia pasitenkinimą.

Kalbant apie vidaus gyvenimą, turime stipresnę valstybę, brandesnę demokratinę santvarką. Manau, kad ir ekonominis, ir socialinis gyvenimas yra padarę pažangą. Gal ne tokią, kokią įsivaizdavau, kokios norėjau, tikėjausi padaryti. Tačiau nepripažinti progreso visose gyvenimo srityse, negalima.

Prieš Lietuvos žmones tikrai neturiu dėl ko teisintis ar atsiprašinėti. Taip pat ir prieš save. Dirbau sąžiningai, pagal savo įsitikinimus ir padariau tai, kas, mano supratimu, buvo įmanoma padaryti.

- Ar galvojate kaip nors įamžinti tuos metus? Juk rašėte dienoraštį.

- Įsiamžinimas nėra mano rūpestis. Jau esu išleidęs knygą "Penkeri darbo metai". Tai savotiškas dokumentas, juo atsiskaičiau už savo darbą visuomenei.

Metų pabaigoje turbūt pasirodys nauja mano knyga. Pasinaudosiu užrašais, kuriuos minėjote. Tai bus knyga apie mano paskutinių kelerių metų darbą būnant pareigose.

Gailisi dėl trijų ministrų

- Būdamas prezidentu ne kartą pabrėžėte moralios politikos būtinumą. Kokį didžiausią kompromisą esate padaręs?

- Kompromisai politikoje neišvengiami. Civilizuota demokratinė politika remiasi tam tikrais kompromisais, susitarimais, interesų derinimais. Jei mūsų politikoje nebūtų kompromisų ir interesų derinimo, grįžtume į viduramžius, kai viską lemia primityvi jėga. Tačiau moraliniai principai turi būti išlaikyti. Jie man labai svarbūs. Buvau ir lieku įsitikinęs, kad be moralės negali veikti demokratija.

Per penkerius metus man teko daug tartis, teko dirbti su trimis Seimo daugumomis. Ne visur laimėta šimtu procentu, bet radome sutarimą. Tai buvo padaryta valstybės labui. Pavyzdžiui, kompromiso keliu paskyrėme valstybės kontrolierių, kariuomenės vadą. Dar vienas įsimintinas pavyzdys - derybos dėl ES. Kai buvo keliamas klausimas dėl žemės ūkio išmokų, ir tada radome pozityvų kompromisą.

Tačiau buvo kompromisų, dėl kurių šiandien truputį ir gailiuosi. Prisimenu antrosios premjero Rolando Pakso Vyriausybės sudarymą, kai nusileidau dėl kai kurių ministrų. Jeigu nebūčiau nusileidęs, galbūt Vyriausybė būtų buvusi daug stipresnė, gal nebūtų žlugusi ir Naujosios politikos koalicija.

- Kokie tie ministrai?

- Turėjau abejonių dėl finansų, ūkio ministrų (Jonas Lionginas ir Eugenijus Maldeikis - red. past.). Labai abejojau dėl aplinkos ministro (Henriko Žukausko - red. past.). Jie galėjo būti žymiai stipresni. Galvoju, jei būčiau kitaip pasielgęs, gal ir Vyriausybė būtų buvusi solidesnė, stabilesnė. Gal koalicija būtų galėjusi dirbti iki šios dienos.

Niekada nebuvo priešai

- Galima sakyti į didžiąją politiką atvedėte dabartinį prezidentą Rolandą Paksą. Prisimenant Jūsų indėlį į jo politinę karjerą, susidaro įspūdis, kad lyg ir rengėte jį savo įpėdiniu. Kada išsiskyrė jųdviejų požiūriai?

- Pirmiausia dėl įpėdinio. Nesame monarchija, jokių įpėdinių nerengiau ir nerengsiu.

Prisiminkime istoriją. Atsistatydinus tuometiniam premjerui Gediminui Vagnoriui, buvau apsisprendęs iš konservatorių į premjerus kviesti Ireną Degutienę. Deja, partijos dauguma atsisakė remti mano kandidatę. O prieš partijos valią nesutiko premjere tapti ir Irena Degutienė. Tada pakviečiau Rolandą Paksą, kuris irgi buvo konservatorius. Ir po ilgų įtikinėjimų, kad reikia asmens iš valdančiosios daugumos, tam pritarus ponui Landsbergiui, R.Paksas suformavo tuometinę Vyriausybę.

Tai nebuvo išskirtinis vieno asmens pasirinkimas. Tuo metu jis buvo Vilniaus meras. Manau, jis Vilniuje tvarkėsi neblogai, ir tuo vadovaudamasis pasirinkau kandidatą.

- Tačiau vėliau jį pakvietėte dirbti į Prezidentūrą, bandėte išlaikyti netoli savęs.

- Galbūt tai mano silpnoji pusė - atjauta žmogui. Aš R.Paksą ištraukiau iš vienų pareigų naujoms pareigų. Ir staiga po labai trumpo laiko jis atsiduria gatvėje. To jausmo vedamas net sukūriau biurokratinę poziciją, kad įdarbinčiau žmogų, kad jis galėtų toliau dirbti ir išlaikyti šeimą. Tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl pasielgiau kaip pasielgiau. Ir dėl to nesigailiu.

Mūsų keliai išsiskyrė truputį vėliau. Kai antrą kartą jis tapo premjeru, tikėjausi rimtesnės kovos su korupcija, biurokratizmu, laukiau greitesnių reformų Jis tuomet atstovavo vadinamajai naujajai politikai ir turėjo labai gerą pradžią - buvusio premjero Andriaus Kubiliaus parengtas Saulėtekio, Saulėlydžio programas. Tačiau po kurio laiko buvo aiškiai matyti, kad niekas nejuda.

Tada buvo mūsų išsiskyrimo pradžia.

Tačiau noriu pabrėžti viena - niekada dėl to nebuvome priešais.

Sukliudė ambicijos

- 2000 metais įdėjote daug pastangų burdamas Naujosios politikos bloką. Kaip manote, kodėl politikos naujokai nesugebėjo dirbti kartu?

- Tiems partneriams trūko patirties ir, svarbiausia, pasitikėjimo vienas kitu. Kada žmogiškosios ambicijos tampa vienu iš svarbiausių bendradarbiavimo principu - tokia koalicija pasmerkta žlugti. Manau, kad tai pagrindinė priežastis, kodėl pono Paulausko ir pono Pakso keliai išsiskyrė.

- Tačiau politikos apžvalgininkai yra pastebėję, jog ir partijų ideologijos buvo nelabai suderinamos. Socialliberalai labiau linko į kairę, liberalai - į dešinę. Čia esminių prieštaravimų neįžvelgiate?

- Nemanau, kad būtų galima ir vienai, ir kitai partijai nubrėžti aiškias ideologines ribas. Nemanau, kad viena partija buvo ir yra ryškiai kairioji, kita - dešinioji. Daugeliu požiūriu jos panašios. Net ir šiandien.

Partijos tik mokosi

- Savo kadencijos pradžioje ne viename interviu esate užsiminęs apie specifines lietuviškas politikos žaidimo taisykles. Kuo, Jūsų požiūriu, jos skiriasi nuo pasaulyje įprastų?

- Reikėtų pažiūrėti į pačius pagrindus. Neturime brandžios, stiprios demokratinės politinės sistemos.

Pažiūrėkite į vadinamuosius reitingus - žmonės nepasitiki partijomis. Rinkėjų simpatijas jos bando užkariauti populistiniais pažadais - ne idėjomis. Negana to, tie pažadai po rinkimų dažnai pamirštami.

Partijos neturi tvirtų įsipareigojimų savo programai, tuo mes ir skiriamės nuo likusio pasaulio. Turbūt dėl to ir turime partijų partijėlių… O ir mūsų tradicinės partijos, kartais vengia aiškiai pasisakyti už kairiųjų ar už dešiniųjų idėjų įgyvendinimą.

Nelabai ką noras dėl to kaltinčiau. Dvylika metų - trumpas laikotarpis politiniame gyvenime. Išėję iš diktatūrinės sistemos, pradėjome praktiškai nuo nieko.

Žiūrėdamas į ateitį, galvoju, kad kasmet ryškėsime, išsikristalizuosime, įgysime didesnį žmonių pasitikėjimą.

- Pastaruoju metu netyla pranešimai apie bandymus daryti įtaką valstybės vadovui. Ar esate susidūręs su tokiu reiškiniu?

- Įtaką bandoma daryti visame pasaulyje. Pavojingiausi valstybei yra šešėliniai, neskaidrūs ryšiai, valdžios pasidavimas vienos interesų grupės įtakai.

Per penkerius metus nepasidaviau jokios grupės įtakai. Išklausydavau, įvairias nuomones ir žiūrėdavau kas geriausia valstybei ir visuomenei. Galiu ramia sąžine, tvirtai pasakyti, kad per penkerius metus man niekas nepadarė tokios įtakos, kad būčiau pakeitęs valstybei reikalingą savo sprendimą.

Liko optimistas

- 1998-aisiais į prezidento postą atėjote būdamas optimistas, užsibrėžęs tikslą daryti viską, kad pagerėtų kiekvieno žmogaus gyvenimas. O išėjote?

- Išėjau su tuo pačiu optimizmu, nes turiu tam pagrindą. Per penkerius darbo metus pažanga padaryta valstybės mastu. Kaip minėjau, įsitvirtinome Vakarų pasaulyje, svarbiausia dabar, kad išnaudotume galimybes, kurios atsiveria mums.

Lieku optimistas, tikrai manau, kad Lietuva bus kitokia, bus geresnė, šviesesnė ir tikiuosi, kad tai pamatysiu.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.