Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Artūras Račas "Prezidentas vardija kaltininkus", Lietuvos rytas

1999.02.26

Šiandien sukanka lygiai metai, kai Valdas Adamkus buvo inauguruotas Lietuvos Prezidentu.
Nuo praėjusių metų vasario 26 dienos V.Adamkus 30 kartų davė interviu įvairioms televizijoms, 15 - radijo stotims ir 96 - laikraščiams ir žurnalams. Aštuoniasdešimt šeši Prezidento interviu buvo skirti užsienio šalių, o 55 - Lietuvos žiniasklaidai.
142-ąjį ir paskutinį pirmųjų kadencijos metų interviu V.Adamkus skyrė "Lietuvos rytui".
* * *
- Pernai, per inauguracijos iškilmes Seime, sakėte, jog nebūsite simbolinis Prezidentas, o bandysite būti aktyvus ir daryti įtaką šalies gyvenimui. Ar manote, kad tai jums pavyko?
Pastarųjų savaičių įvykiai parodė, jog šį savo pažadą įvykdžiau. Per rinkimų kampaniją ir po jos dažnai buvo kalbama, kad Konstitucija varžo Prezidento galimybes aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime. Dabar tokių kalbų jau nesigirdi: tiek žiniasklaida, tiek Lietuvos žmonės pamatė, jog nesu pasyvus, stengiuosi reaguoti į esamas problemas.
Tų problemų yra nemažai, tačiau labiausiai mane jaudina tai, jog nėra jokio aiškaus ženklo, kuris kiekvienam Lietuvos žmogui leistų pasakyti, kad per pastaruosius metus jo gyvenimas palengvėjo.
- O kas, jūsų nuomone, nepadarė tų darbų, kurie galėjo pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą?
Manau, kad visi. Atsakomybė tenka ir Seimui, ir Vyriausybei, ir man pačiam su komanda.
- Kokia dalis tos atsakomybės tektų jums?
Nepajėgiau įdiegti atsakomybės jausmo tiems, kuriems ji tenka. Nepajėgiau savo darbais ir savo pavyzdžiu parodyti, kad visus mūsų darbus turi lemti valstybiniai, o ne siauri partiniai ar net asmeniniai interesai.
- Ko konkrečiai jūs nepadarėte, ką buvo galima arba ką, vertinant iš šiandienos pozicijų, reikėjo padaryti?
Norom nenorom tenka kreipti žvilgsnį į įstatymų leidimą. Šioje srityje mums būtų galima daugiausia prikišti, nes kai kurie reikalingi įstatymai iš viso nebuvo priimti, kai kurie iš priimtųjų buvo ydingi ir juos reikėjo taisyti. Tai atsiliepė mūsų ūkiui, nes, pavyzdžiui, verslą, užuot skatinę, suvaržėme. Be to, kai kuriais įstatymais teisėsaugos srityje palikome galimybę griauti mūsų valstybės įvaizdį užsienyje. Visa tai neskatino pasitikėjimo Lietuva ir atitolino užsienio kapitalo dalyvavimą skatinant spartesnį mūsų ekonomikos augimą.
Taip pat reikėtų pabrėžti, jog nebuvo skatinamas pasitikėjimas savimi, savo santvarka bei privačia iniciatyva.
- Tačiau bent jau pirmuosius keletą mėnesių jūs buvote gana aktyvus: nepasirašėte kelių įstatymų, žadėdamas vėliau pateikti jiems pataisas. Tačiau jos buvo pateiktos, rodos, tik vienam įstatymui. Ar tokiu būdu jūs norėjote išvengti atsakomybės, ar taip atsitiko todėl, kad Prezidentūroje trūksta pajėgų?
Nemanyčiau, kad mums trūksta jėgų. Nenorėjom diktuoti: skelbti, jog tai yra vienintelis teisingas kelias. Galvojome, kad, atkreipdami dėmesį į įstatymų netobulumus, suteikiame galimybę Seimo nariams dar kartą apsvarstyti savo nuostatas bei surasti teisingiausią atsakymą. Ieškojau sutarimo, bendro darbo, o ne konfrontacijos. Tačiau gyvenimas vis dėlto parodė, kad kartais reikia užimti poziciją ir pasakyti viską labai aiškiai ir konkrečiai.
Prisiminkime, pavyzdžiui, įstatymą dėl buvusių KGB darbuotojų veiklos ribojimo. Juk buvo pasakyta, kad Vyriausybė pateiks savo pataisas, kai kurios politinės partijos taip pat stabdė mus, sakydamos, jog pateiks savo pasiūlymus ir kreipsis į Konstitucinį Teismą. Nenorėdami sudaryti įspūdžio, jog vyksta kokia nors konkurencija, mes palikome tą problemą spręsti toms institucijoms, kurios pasižadėjo tai padaryti. Dabar su apgailestavimu reikia pripažinti, kad, nepaisant visų pažadų, niekas net žingsnio nežengė ta linkme.
- Ar tai reiškia, kad jūs nuo šiol bandysite užimti kitokią poziciją santykiuose su Seimu ir Vyriausybe?
Su Vyriausybe tai galbūt mažiau susiję, tačiau mes imsimės iniciatyvos ir, matydami, jog galime daryti įtaką, teiksime pasiūlymus dar iki įstatymų priėmimo. Be to, jau anksčiau esame pareiškę pageidavimą dalyvauti įstatymų rengimo stadijoje, gauti visus pasiūlymus ir, esant reikalui, į juos reaguoti. Tačiau visas bendradarbiavimas taip ir liko tik pasikalbėjimas.
- Gal santykiai tarp Prezidentūros ir Seimo yra ne patys geriausi todėl, kad Prezidentūroje nėra nė vieno konservatorių ar krikščionių demokratų atstovo?
Nenorėčiau su tuo sutikti. Mano pagrindinė filosofija yra ne atstovavimas partijoms, bet kompetencija atskirose srityse. Priežastis kita: iki šiol visi buvo įsitikinę, jog Prezidentūra - tai reprezentacinė įstaiga, skirta medaliams kabinėti bei diplomatams priiminėti. Taip pat, atsižvelgiant į Konstituciją, jai dar pripažįstamos kai kurios teisės tvarkant užsienio reikalus, tačiau ir juos iki šiol stengiasi tvarkyti kiti, o ne Prezidentas.
- Prieš metus savo inauguracijos kalboje jūs išvardijote pagrindinius valstybės prioritetus: finansinė tvarka, mokslo ir kultūros plėtra, sveikatos priežiūros stiprinimas, naujų rinkų lietuviškoms prekėms paieška, kovos su nusikalstamumu stiprinimas. Ar jums neatrodo, kad nė vienoje šių sričių Lietuva nepajudėjo į priekį?
Turiu su jumis sutikti.
- Ar jaučiate dėl to savo dalį atsakomybės? Ar galite nurodyti, kas už tai atsakingas?
Ne, aš neieškau kaltininkų. Lieku prie savo pagrindinės tezės, jog atsakingi esame visi.
- Tačiau ar tai ne paradoksali situacija: visos valdžios grandys prisiima atsakomybę, tačiau niekas nejuda į priekį ir taip gali tęstis amžinai. Kas turi viską išjudinti?
Manau, kad Prezidentas turės prisiimti šią atsakomybę. Pastarųjų savaičių įvykiai parodė, jog mes nebūsime pasyvūs. Kai kuriuos klausimus jau dabar pradėjome kelti, aiškintis, ieškoti skaidrumo. Imsimės iniciatyvos, kad pajudėtų iš vietos ir kitų problemų sprendimai.
- Ar nebijote būti apkaltintas, kad konfrontuojate su Seimo dauguma?
Ar bandymas atkreipti Seimo ir visuomenės dėmesį į sunkumus ir neaiškumus - tai konfrontacija? Man atrodo, Seimas lygiai taip pat yra suinteresuotas rūpintis Lietuvos žmonių gerove.
Be to, noriu pabrėžti vieną dalyką: labai neseniai, vos prieš keletą mėnesių, Seimo daugumos vadovybei pasakiau labai aiškiai, jog prieš akis dar dveji metai bendro darbo, todėl reikia imtis iniciatyvos priimti kai kuriuos svarbius įstatymus, galinčius iš esmės pakeisti dabartinę padėtį. Šį mano pasiūlymą palydėjo tyla arba net kai kurie veiksmai, kuriuos pastarąją savaitę visi galėjo stebėti.
- Kuo jūs tai paaiškintumėte?
Neturiu atsakymo ir iki šiol klausiu savęs - kodėl?
- Gal per tuos metus jūs taip ir nesugebėjote suprasti lietuviškos politikos žaidimo taisyklių?
Galbūt aš visiškai neįvertinau šių žaidimo taisyklių. Politinį gyvenimą suprantu, nes jame, nors ir kiek skirtingomis sąlygomis, tiesiogiai dalyvavau ir gyvenau pastaruosius 25 metus. Taigi nesijaučiu naujokas šioje srityje.
Tačiau specifinės Lietuvos politikos aš, matyt, neįvertinau iki galo ir, turiu prisipažinti, per tuos metus daug ko nesupratau.
- Vadinasi, jūsų nuomone, Lietuvos politika labai skiriasi nuo kitų valstybių?
Taip. Mano patirtis rodo, jog kitur asmeniškumai bei partiniai interesai yra ne taip stipriai išreikšti kaip Lietuvoje.
- Viena sritis, kurioje jūsų nuopelnai buvo žinomi dar iki jums tampant Prezidentu, buvo aplinkos apsauga. Tačiau kokių nors svarbių iniciatyvų šioje srityje per pastaruosius metus Prezidentūra lyg ir nepareiškė. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
Tai - sąmoningas pasirinkimas. Du pastaruosius dešimtmečius labai aktyviai dalyvavau aplinkosaugos darbe, tačiau nenoriu, kad aktyvus mano reiškimasis, užimant dabartinę padėtį, būtų interpretuojamas kaip koks nors diktatas.
Todėl šią sritį palikau žmonėms, su kuriais dirbau anksčiau, jie yra pakankamai kompetentingi ir gali dirbti toliau. Matydamas silpnąsias vietas, tyliai konsultuodavausi su ministru ar atskirų sričių vadovais, be to, palaikiau ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, su kuriomis dirbau anksčiau.
Ten, kur būdavo didelių pažeidimų, pavyzdžiui, Būtingės terminalo ar Neringos atvejais, matydamas, jog negaliu išvengti aiškios pozicijos išdėstymo, tai darydavau.
- Prieš rinkimus ir po jų žadėjote stengtis, kad ministrais nebūtų skiriami Seimo nariai, tačiau visi po jūsų išrinkimo Prezidentu paskirti ministrai buvo Seimo nariai.
Turiu su tuo susitaikyti, nes tai įstatymiškai sutvarkytas dalykas. Tačiau ir šiandien labai tvirtai ir aiškiai sakau: mano nusistatymas nepasikeitęs - joks ministras neturėtų būti Seimo narys. Įstatymų leidyba ir įstatymų vykdymas yra du skirtingi dalykai ir jų derinimas man nesuprantamas ir nepriimtinas.
- Ar šie jūsų žodžiai reiškia, kad susisiekimo ministru paskirtas Rimantas Didžiokas buvo paskutinis Seimo narys, tapęs ministru?
Jeigu ateityje turėsiu jėgų tai padaryti - taip.
- Pastaruoju metu tenka išgirsti tokius terminus kaip "Prezidento aplinka", "Prezidento patarėjai", "Prezidentūra". Juos dažnai lydi epitetai "keista", "bloga", "nesuprantama", o Prezidento kartais iš viso nebematyti. Kodėl jūs kartais pats nepasinaudojate proga pristatyti kokį įstatymą ar žiniasklaidai išdėstyti savo poziciją?
Atvirai pasakysiu: dažnai nutyliu, tiesiog nenorėdamas eskaluoti situacijos. Tačiau tai nereiškia, kad tam pritariu. Priešingai, aš griežtai atmetu panašius samprotavimus ir manau, jog tokie pareiškimai daromi turint kažkokį tikslą.
Aš visiškai pasitikiu savo patarėjais, jie yra kompetentingi savo sričių profesionalai. Visi jie parinkti ne ideologiniu pagrindu. Ir jeigu atsiras dar žmonių, galinčių prisidėti prie Prezidentūros darbo, man bus visiškai nesvarbu, ar tai bus konservatoriai, krikščionys demokratai, socialdemokratai ar net LDDP atstovai.
- Tačiau galbūt jūsų viešas pasisakymas būtų svaresnis nei atstovės spaudai, patarėjo ar sekretoriaus?
Aš manau kitaip. Ar jūs daug pasaulyje rasite pavyzdžių, kai prezidentas viską meta ir kiekvieną kartą važiuoja į parlamentą ginti savo pozicijos? O ar po kiekvieno susitikimo prezidentai lekia pas žurnalistus ir daro savo pareiškimus?
Juk tada Prezidento institucijos įvaizdis nubluktų. Prezidentas daro sprendimus ir atsako už jo pozicijos pristatymą Seime ar žiniasklaidoje. Galbūt toks įgūdis įgytas Vakaruose, bet nemanau, jog tai blogai.
- Kaip jūs vertinate tokį sunkiai paaiškinamą savo populiarumą?
Tai jūsų norėčiau paklausti, kodėl jūs man suteikiate tokį populiarumą. Aš pats negaliu atsakyti. Apklausų duomenys man malonūs ta prasme, kad darbas, kurį darau, randa atgarsį. Tačiau noriu patikinti, jog tai nelemia mano sprendimų ir pažiūrų.
Pagrindiniai principai, kuriais vadovaujuosi priimdamas sprendimus, yra šie: sprendimas turi būti valstybininko masto ir daromas valstybės bei žmonių gerovei. Be to, jis turi būti priimamas pagal sąžinę.
- Kas turėtų būti svarbiausia antraisiais jūsų kadencijos metais ir ką norėtumėte pasakyti jiems pasibaigus?
Labai sunkus klausimas. Kai tiek daug problemų, nėra lengva ką nors išskirti. Norėčiau, kad visi sprendimai valstybėje būtų skaidrūs, niekam nekeltų abejonių, kad jie būtų įstatymiškai pagrįsti ir kad bent keliose gyvenimo srityse būtų padaryti pažanga, matoma ir Lietuvoje, ir pasaulyje.
- Ar jūs pats tikite, kad tai pavyks padaryti?
Stengsiuosi. Tai žadėdamas noriu pasakyti, kad būsiu labai aktyvus ir kai kuriose srityse veiksiu skirtingai nei šiemet. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ieškosiu konfrontacijos.
* * *
Nuo 1998 metų vasario 26 dienos iki 1999 metų vasario 26 dienos V.Adamkus pasirašė 321 dekretą. Valstybės vadovas vetavo ir grąžino pakartotinai svarstyti septynis Seimo priimtus įstatymus, iš kurių šeši buvo priimti su Prezidento pataisomis, nepasirašė devynių įstatymų bei pateikė septynis įstatymų projektus.
Per metus Prezidentas devyniolika kartų vyko į užsienio keliones ir septynis kartus Lietuvoje priėmė užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų vadovus. Tris kartus V.Adamkaus svečias buvo Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.