Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Aurelijus Katkevičius “Dabar svarbiausia – nepakenkti”, Veidas

1999.03.18

Kovo 13-ąją vykęs konfidencialus Prezidento Valdo Adamkaus ir Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pokalbis taip ir liko konfidencialus, o tai gimtajai šaliai ne visuomet būdinga. Vakarykštis, nekonfidencialus Prezidento susitikimas su valdančiosios Seimo frakcijos nariais - pakankamai išsamiai apdainuotas. Po vizito į Seimą V.Adamkus išvyksta į Turkiją, kurią kurdai ką tik paskelbė karo veiksmų zona.
Prie ovalaus stalo Prezidento kabinete "Veidas" kalbino šalies vadovą ne apie būsimą kelionę į karo veiksmų zoną, ne apie tarptautines problemas, ne apie kasdienę lietuviškų politinių žaidimų rutiną, bet apie bendresnius Lietuvos rūpesčius.
- Spaudoje minėjote, kad ne į visus savo klausimus gaunate atsakymus. Ar dabar padėtis pasikeitė?
Ne aš visus tuos klausimus iškėliau į viešumą, tačiau manau, kad tai, kas rašoma spaudoje, apie ką kalbama, yra valstybinės reikšmės klausimai, kurie negali likti neatsakyti. Aš negaliu būti kurčias ir aklas, ypač užimdamas tą padėtį, kurią užimu, negaliu būti jiems nejautrus. Man tie klausimai kelia nerimą, todėl manau, kad turiu gauti į juos atsakymus. Visi Lietuvos žmonės turi gauti atsakymus, nes tai liečia mus visus.
Aš nežiūriu kokiu nors partiniu požiūriu, nukreipdamas visą dėmesį į vieną objektą. Man atrodo, kad mano pareiga yra ginti demokratijos principus, ginti valstybės gerovės principus, įnešti skaidrumo ir į Vyriausybės, ir apskritai į valdžios reikalus. O kartu neleisti, kad Lietuvos įvaizdis tarptautinėje plotmėje nukentėtų. Juk mes negyvenam užsidarę, izoliuoti nuo viso pasaulio, mes norim, kad pasaulis ateitų pas mus. Dabar užsieniečiams, kurie ateina su savo kapitalu, kurie nori bendrauti, talkininkauti, mūsų šalis pradeda atrodyti kaip teritorija, kur pavojinga investuoti, dirbti kartu. Jeigu taip bus toliau, tai mes nepajudėsim iš savo dabartinio lygio.
Prisipažinkim, kad Lietuvos ekonominis gyvenimas dabar yra be galo sunkus, mūsų šalies žmonės nori savo gyvenimo standartus pagerinti, pakelti savo gyvenimo lygį, ieško išeičių. Niekam ne paslaptis, kad pas mus auga nedarbas, pradedam turėti sunkumų ir dėl investicijų - pernai padvigubėjo užsieniečių kapitalo, ateinančio į Lietuvą, dabar tenka abejoti, kad tokie augimo tempai išliks. Buvo numatyta, kad eisim į priekį su penkiais procentais bendrojo vidaus produkto augimo, dabar tos prognozės, realiai kalbant, jau turėtų būti sumažintos iki trijų procentų augimo. Tai yra klausimai, apie kuriuos reikia kalbėti.
- Ar netampa Lietuva šalimi, kur jauniems ir aktyviems žmonėms nemiela gyventi?
Aš taip galbūt neapibendrinčiau. Manau, kad jauni žmonės visuomet linkę eiti į priekį, ieškoti kažko geresnio, visuomet turbūt būdavo ir bus potraukis pasidairyti po pasaulį. Aš nemanyčiau, kad yra nusivylimo ar nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje. Visada bus tokių žmonių, kurie ieškos gardesnio valgio šaukšto. Tai galbūt ir nėra blogai - aš jokiu būdu nenorėčiau pasisakyti ir prieš tuos žmones. Vienas kitas išvažiuojantis jaunuolis dar nėra mūsų šių dienų sunkumų rodiklis.
- Ar, Jūsų nuomone, inteligentai Lietuvoje atlieka savo vaidmenį - kaip vertybių ir kriterijų formuotojai, idėjų generuotojai?
Bijau, kad atsakymas būtų - nevisiškai. Yra tikrai kilnių žmonių, pasiaukojančių, atiduodančių viską, ką jie gali, bet nemažai yra ir tokių, kurie galėtų daugiau duoti Lietuvai.
- Kaip Jūs manote, ar tai, kad mes nepastebėjome Rusijos krizės iki pat sausio mėnesio, padarė įtakos dabartinei padėčiai Lietuvoje?
Aš nemanau, kad mes nematėme. Bet pervertinome savo galimybes ir turbūt savo ekonominį stiprumą. Mes nenumatėme ilgalaikių padarinių, neįvertinome perspektyvų. Mums atrodė, kad įveiksime laikinus sunkumus, rimčiau tai mūsų nepalies. Pasirodė, kad klydome.
- Kodėl, Jūsų nuomone, užtarimo žmonės vis dažniau ieško žiniasklaidoje (nors Jūs turbūt gaunate daug laiškų su prašymais pataisyti stogus), o nesikreipia į tas institucijas, kurioms ir derėtų spręsti jų konkrečias problemas?
Aš tikrai gaunu daug laiškų, ir tai rodo, kad žmonės neabejingi esamiems gyvenimo sunkumams. Kai per mėnesį nuolat gauni daugiau negu tūkstantį laiškų, gali matyti, kad suinteresuoti yra ne vien tiktai tie, kurie dirba valdžios sluoksniuose, - kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip reaguoja į esamą padėtį.
Jeigu kalbėtume apie žiniasklaidą, tai ji šiuo metu yra turbūt jautriausia ir daugiausiai kovojanti dėl skaidrumo, kurio trūksta mūsų gyvenime. Jeigu daugelis problemų, kurios šiandien egzistuoja visuomenėje, būtų nuo pat pradžių iškeltos, įvairiapusiškai aptartos, gal net pamėginta nurodyti kelius, kaip viskas plėtosis, aš manau, kad pusės, jeigu ne daugiau tų rūpesčių, šiandien neturėtume.
Ir čia reikia pripažinti didelius žiniasklaidos nuopelnus, nes žurnalistai palaiko viltį, kad galima reikalus pataisyti. Jie teikia vilties ir tiems, kurie yra nusivylę, kurie mano, kad pas mus viskas vyksta blogai.
- Ar galima teigti, kad visi Lietuvos politikai adekvačiai suvokia padėtį šalyje ir tinkamai atstovauja piliečių interesams?
Mano nuomone, ne. Yra žmonių, dirbančių politikos srityje, kurie aiškiai mato, kas darosi ir net ką reiktų daryti, tačiau, deja, mes turime gana daug ir tokių žmonių, kurie net nesupranta problemų esmės ir vadovaujasi visiškai kitokiais principais - itin siaurais. Vadovaujasi galbūt ne vien savo, bet savo grupės interesais, o visos kitos bendresnės problemos jiems yra sunkiai suvokiamos.
- Tik aklas gali nematyti, kad tarp atskirų valdžios šakų yra trintis. Ji, be abejo, turi būti - demokratinėje visuomenėje visada yra konfliktas, konkurencija tarp skirtingų valdžios institucijų. Kaip, Jūsų manymu, yra Lietuvoje - ar tas konfliktas neperaugo iš sveikos idėjų konkurencijos į asmeniškumų lygį?
Aš iki asmeniškumų lygio minėtai trinčiai neleisčiau išaugti. Nesutarimų iki šio laiko kyla dėl to, kaip vertiname esamą padėtį. Aš esu atsakingas už Prezidentūros pozicijas ir galiu pasakyti, kad savo veikloje niekada nesirėmiau kokiu nors asmeniškumu. Aš reagavau ir reaguosiu - ir tą labai tvirtai noriu pabrėžti - į visas kylančias problemas, kurios man atrodo reikalingos svarstymo, reikalingos tyrimo, bet iš to jokiu būdu negalima daryti išvados, kad tai yra koks nors mano asmeninis nesutarimas dėl privačių reikalų su kitomis valdžios įstaigomis. Jeigu kas nors įžiūri asmeniškumų, aš galiu tiktai apgailestauti.
- Ar kai Jūs balotiravotės į prezidentus, tikėjotės, kad gali būti ir tokie lietuviškos politikos šachmatai?
Galbūt reikėtų prisipažinti, kad mano požiūris buvo idealistiškas. Mano požiūris nebuvo pragmatiškas. Nors daugelį metų dirbau valdymo srityje, turėčiau būti pragmatikas, bet turbūt tas lietuviškumas nustelbė pragmatiškumą. Prisipažįstu - taip, aš vis dėlto daugeliu atveju esu nustebintas.
- Grįžkime prie inteligentijos. Kaip Jūs manote, kiek dėti mūsų inteligentai, kad iš žiniasklaidos esminių problemų aptarimą išstumia bulvarinė tematika?
Aš mūsų inteligentijos ne tik nekaltinčiau, bet net ir nesiečiau su tuo. Lietuvoje kartais vyksta sukrečiantys dalykai. Bet tai jokiu būdu neatskleidžia inteligentijos lygio. Aš nemanau, kad Lietuvos inteligentai skiriasi nuo kitų pasaulio šalių išsilavinusių žmonių. Šaknų galbūt reikėtų ieškoti kitur - bendroje visuomenės struktūroje, kurioje vyksta permainos, galbūt netolimoje praeityje, kai buvo sugriautos visos vertybės.
- Artėja laikas, kai turėsite perskaityti savo pirmąjį metinį pranešimą. Ar jis savo kalbėsena bus tiek pat kitoks, kiek Jūsų kalba Vasario 16-ąją?
Nežinau. Galbūt jis bus šiek tiek kitoks, nei buvo įprasta girdėti. Manau, kad kai kuriais klausimais aš išreikšiu savo požiūrį į šiandieninius Lietuvos įvykius, truputį pažvelgsiu į ateitį. Kreipsiuosi į Seimą kviesdamas bendrai dirbti. Tikiuosi, kad tos mintys, kurias aš pateiksiu Seimui, ras atgarsį tarp parlamento narių. Buhalterinės atasakaitos tikrai nebus.
- Alegoriškai kalbant apie padėtį šalyje, dabar galima išskirti tokias dvi nuomones: įsivaizduokim, kad valstybė yra pacientas operacinėje, vyksta operacija - ūkio reformos. Chirurgas šiek tiek negrabiai pjauna apendicitą. Yra viena nuomonė, kad negabų chirurgą reikėtų išvaryti, rasti kitą, gabesnį. Kiti sako: jeigu jau prapjovė, tai tegul ir užsiūna. Kaip Jums atrodo?
Žinoma, įvijote mane į pinkles savo alegorijomis. Jei kalbėsime apie gydytojus, iš operacinės tučtuojau tą gydytoją reikėtų išvaryti, kad nebūtų rizikuojama sveikata ir gyvybe. Bet aš nemanau, kad tai galima pritaikyti valstybės tvarkymui. Aš suprantu analogiją, kurią jūs pateikiate, bet manau, kad toks pavyzdys šiuo atveju netinka. Nevykęs chirurgas savo darbo rezultatus gali matyti per pusvalandį, kartais ir to nereikia, ligonis gali mirti ant operacinės stalo. Visuomeninėje srityje padariniai gali paaiškėti po daugelio metų, be to, yra daugiau galimybių padėtį pataisyti.
- Vadinasi, ta Hipokrato priesaikos dalis, kuri sako, kad svarbiausia nepakenkti, šiuo atveju galioja?
Taip, be abejo.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.