Archyvinė tinklalapio versija Prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu (1998 02 26–2003 02 25)

English version
Prezidento veikla
Metiniai pranešimai
Kalbos
Interviu
Pranešimai spaudai
Pareiškimai
Vizitai
Statistika
Apdovanojimai
Švietimo gairės
Respublikos prezidentas
Biografija
Alma Adamkienė
Laisvalaikis
Prezidento institucija
Istorija
Teisinė aplinka
Prezidentūros rūmai
Rūmų istorija
Virtuali ekskursija

Roma Grinbergienė “Lietuvos švietimo dabartis ir ateitis - Prezidento Valdo Adamkaus akimis”, Ekstra

1999.09.09

Vėl atjaunėja miestai - po atostogų grįžta moksleiviai ir studentai. Kaimo vaikai taip pat ruošiasi sugrįžtuvėms - į mokyklas. Mokytojai ir dėstytojai po mokyklas jau vaikšto, tariasi, kuria darbo planus. Trečiadienį -rugsėjo pirmoji. Prasidės mokslo metai, pasibaigsiantys jau 2000-aisiais. Sujudimas - bemaž visuotinis, nes nepaprasta būtų šalyje surasti šeimą, kurioje mokslo metų pradžia niekam nebūtų svarbi.
Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus yra nekart pabrėžęs, jog švietimas - valstybei ypač reikšminga, prioritetinė sritis, kuriai reikia skirti ypatingą dėmesį. Pokalbyje su “Ekstra" Jo Ekscelencija laikėsi tokios pat nuostatos. Bet švietimo srityje susikaupusios kai kurios problemos kol kas nepasiduoda net ir tokioms įtakingoms nuostatoms.
Šalies Prezidentą Valdą Adamkų kalbino žurnalistė Roma Grinbergienė.
- Kaip paaiškintumėte, kodėl valstybė turi skirti švietimui ypatingą dėmesį?
Kas yra valstybė? Pirmiausia - žmonės. Tobuli, išsilavinę žmonės, asmenybės yra valstybės pagrindas. O žmonės, visuomenė tobulėja šviesdamiesi ir šviečiami. Jeigu mes norime būti tokia valstybė ir tokia visuomenė, kurios eina su gyvenimu ir nuolat tobulėja, rūpinasi savo ateitimi, švietimas ir švietimasis mums yra tiesiog niekuo kitu nepakeičiama būtinybė.
- Ar pastebite šioje srityje poslinkių, kurie Jus džiugina?
Pats maloniausias poslinkis yra tas, kad jaunimas kasmet vis labiau veržiasi į mokslą. Pirmaisiais atgimimo ir atkurtos nepriklausomybės metais tai nebuvo taip ryšku. Neabejodamas sakau: šis poslinkis užtikrina mums ateitį, parodo mūsų jaunosios kartos gajumą, norą tobulėti. Aš tuo labai džiaugiuosi. Mūsų, vyresniųjų, pareiga sudaryti jaunimui kuo geresnes sąlygas siekti mokslo.
- O kuo nesidžiaugiate?
Bendri valstybės ekonominiai sunkumai neleidžia sudaryti gerų mokslo sąlygų visiems, kurie nori mokytis, ir tai yra labai rimta problema. Lietuvos Konstitucija garantuoja kiekvienam šalies piliečiui galimybę išsimokslinti, o mes nepajėgiame tos garantijos visiškai realizuoti. Žinoma, ir dėl objektyvių, gyvenimiškų priežasčių. Bet problemos esmės tai nekeičia.
- Daugelis mokyklų, ypač aukštųjų, nuolat dejuoja, kad trūksta lėšų. Iš aukštųjų mokyklų rektoratų vis dažniau pasigirsta balsų, jog ne prošal būtų studijas padaryti mokamas. Mokančių už studijas studentų jau yra ir vis daugėja. Nūnai ketinama įteisinti vadinamąjį registracijos mokestį visiems studentams. Koks Jūsų požiūris į šiuos poslinkius ir mokamas studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose apskritai?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, jog esu kategoriškai nusistatęs prieš mokamas studijas. Pasaulinė praktika rodo, kad gali būti ir vienaip, ir kitaip. O dėl registracijos mokesčio... Nematau nieko ypač blogo, jeigu toks mokestis būtų imamas. Kai valstybės biudžetas nepajėgia vienas pakelti visos aukštojo mokslo finansavimo naštos, tmputį prisidėti prie studiju sąlygu gerinimo daugeliui neturėtų būti per sunku. Tačiau šis mokestis turėtų būti labai racionaliai nustatytas, kad netaptų neįveikiama kliūtimi norintiems studijuoti net ir, taip sakant, pačias populiariausias specialybes, bet gyvenimo priverstiems skaiduoti kiekvieną savo ir savo tėvų litą. Šio mokesčio taisyklės turi būti labai aiškios ir neduodančios erdvės jokiam manipuliavimui, juo labiau piktnaudžiavimui.
- Lietuvos valstybinės aukštosios mokyklos, net ir didindamos valstybės nefinansuojamų vietų skaičių, jau kadai nepajėgia priimti visu norinčių siekti aukštojo mokslo. O privačių aukštųjų mokyklų steigimasis kažkodėl neįsibėgėja. Kartais šmėkšteli net ir tokių simptomų, kurie verčia manyti, jog šis procesas stabdomas. Ar nevertėtų jį paskatinti?
Aš negaliu pasakyti, ar jis stabdomas, ar nestabdomas, bet visu šimtu procentų pasisakau už tai, kad privačių aukštųjų mokyklų Lietuvoje atsirastų ir jos būtų lygiavertės valstybinėms mokslo institucijoms. Jų tarpusavio konkurencija išeitų tik į naudą net ir profesūrai, nes skatintų pasitempti, siekti vis aukštesnio lygio. Jau esu paprašęs peržiūrėti privačių aukštųjų mokyklų steigimosi sąlygas ir jeigu jose iš tikrųjų yra nereikalingų kliūčių, jas pašalinti.
- Kai kurie aukštųjų mokyklų rektoriai, ypač Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, vis paaimanuoja, kad jų vadovaujamos mokyklos negali jaustis pakankamai autonomiškos. Ar tokie aimanavimai pagrįsti?
Pirmiausia pasakysiu, jog neabejodamas pripažįstu, kad akademinis pasaulis turi turėti autonomiją. Tai yra labai svarbus principas. Ar jo laikomasi Lietuvoje? Aš nežinau nė vieno ryškaus pavyzdžio, kuris leistu tvirtinti, jog nesilaikoma. Man atrodo, kad ryškesnė problema yra kita... Aukštosios mokyklos, kurios turėtų tarnauti visuomenei ir valstybei, savo pabrėžtinai autonomine laikysena praranda ryšį su jas supančia visuomene.
- Vis buksuoja studentų kreditavimo sistema. Koks čia galas su kitu galu nesueina?
Aš ir vėl sakyčiau, kad pagrindinė priežastis yra ekonominė valstybės padėtis. Ir netobula kreditavimo sistema. O galbūt netgi didesnį vaidmenį negu kreditai galėtu suvaidinti studijų rėmimo fondai, valstybiniai ir privatūs. Reikėtų labiau skatinti jų steigimąsi ir veiklą.
- Ar studijų kreditavimas nestringa ir dėl to, kad lietuviai dar neįprato gyventi skolon ir imti kreditų paprasčiausiai nerizikuoja?
Galbūt, galbūt... Ne politine, o plačiąja prasme daugelis mūsų, lietuvių, esame konservatoriai ir kartais iš tikrųjų nesiryžtame tvirtai užsiangažuoti ir rizikuoti, kai tai tikrai nepakenktų.
- Į kurias aukštąsias mokyklas - užsienio ar Lietuvos - patartumėte orientuotis gabiausiam jaunimui?
Mano požiūris į tai gali atrodyti savotiškas. Kalbu iš patirties. Manau, kad Lietuvos aukštosios mokyklos, universitetai pirmaisiais studijų metais padeda studentams labai stiprius mokslo žinių pamatus. Todėl jaunimui bent jau pirmuosius studijų žingsnius neabejodamas patarčiau žengti Lietuvoje. Sakyčiau, jog net ir gabiausiems patartina Lietuvoje baigti visą pirmąjį studijų etapą. Po to jau galima mėginti persikelti į stipriausius, visame pasaulyje pripažintus užsienio universitetus. Bet svarbiausia, kad juos baigęs mūsų jaunimas grįžtų atgal į Lietuvą ir čia pritaikytų įgytas žinias, perteiktų jas kitiems, tokių žinių siekiantiems. Taip mes labai praplėstume žinojimo akiratį. Aš jokiu būdu nesakyčiau, kad Lietuvos aukštosios mokyklos nepajėgia paruošti žmonių ir kad visa, kas geriausia, sukaupta užsienyje. Taip nėra. Net ir Amerikoje universitetas universitetui nelygus.
- Vadinasi, daugelis Lietuvoje visa be reikalo stebisi, kad ne vienas čia tik per didžiausius vargus vidurinį mokslą baigęs krepšininkas ar kitas jaunuolis už Atlanto nesunkiai įstoja į universitetus ir, atrodo, neturi didesnių problemų studijuodamas?
Taip. Bet neturime stebėtis ir tuo kad gerai pasirengę jauni Lietuvos žmonės, nuvykę net ir į garsiausius užsienio universitetus, ten ima pirmauti. Kaip jai sakiau, mūsų universitetai duoda jaunimui tikrai gerą pradžią.
- Bet tęsti studijas geriausiuose užsienio universitetuose net ir ne visi gabiausieji gali. Ten studijos ypač brangiai kainuoja.
Tai išsprendžiama problema. Pasaulyje yra tiek stipendijų fondų, kad apie 60 procentų jų potencialo neišnaudojama. Amerikoje yra sudaryti ištisi tokių fondų katalogai, kuriose išvardytos visos galimos stipendijos, sąlygos ir galimybės jas gauti. Tik reikia tuos katalogus atidžiai panagrinėti ir susirasti savo galimybes ir norus atitinkantį kelią.
- Bet kur gauti tokius katalogus Lietuvoje?
Taigi... Manau, kad šioje srityje didesnį vaidmenį negu iki šiol turėtu vaidinti Lietuvos ambasados. Vienas iš jų uždavinių turėtų būti rinkti tokią informaciją ir pateikti ją Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai, kad ji perteiktu ją mūsų mokykloms. Jau atėjo laikas to imtis labai rimtai.
- Kelias į aukštąjį mokslą ir net, galima sakyti, į gyvenimą prasideda bendrojo lavinimo mokyklose. Jeigu paprašytume suklasifikuoti profesijas ir pareigas pagal visuomeninę svarbą, kurią vietą skirtumėte mokytojams?
Vienareikšmiškai atsakyti į tokį klausimą neįmanoma. Jeigu žiūrėsime to, kokią įtaką kas turi žmogaus, visuomenės, tautos formavimui, aišku, kad mokytojas atsiras pirmoje vietoje po šeimos. Bet jeigu žiūrėsime žmogaus sveikatos ir sveikatinimo, pirmas bus gydytojas. O apskritai visos profesijos reikalingos ir reikia tik džiaugtis, kad visose turime aukštos kvalifikacijos specialistų.
- Lietuvoje yra dar nemažai mokyklų, kuriose tuo, jog mūsų valstybei švietimas yra prioritetinė sritis, dar nelabai kvepia. Suskeldėjusios sienos, kiauri stogai, nesandarūs langai, suvargę mokyklų baldai... Ar taip yra tik dėl to, kad trūksta lėšų? Ar kad turimas lėšas ne visur ir ne visi naudoja svarbiausiems dalykams?
Ko gero, yra ir vienaip, ir kitaip. Daugiausia tai priklauso nuo savivaldybių, vietos bendruomenių, kurios sprendžia, kam pirmiau, kam paskiau naudoti turimas lėšas. Yra bendruomenių, kurios tikrai nemažai investuoja į švietimą, ir jas galima tik sveikinti. Yra labai gražių pavyzdžių. Tiesiog puikiai sutvarkyta Juodkrantės mokykla, ir ji ne vienintelė tokia, kokiose norėtume matyti besimokant visą mūsų jaunimą.
- Tai, kad bendrojo lavinimo mokyklų finansavimas susijęs su miestų ir rajonų savivaldybių biudžetais, į gera ne visoms mokykloms ir ne visiems mokiniams. Turtingesnių miestų ir rajonų turtingesnės ir savivaldybės, vargingesnių - vargingesnės. Dažniausiai dėl to ir mokyklos finansuojamos nevienodai. Ar tai ne problema? Juk visi vaikai - Lietuvos.
Be abejo, turėtume nusistatyti kompleksą kriterijų, kurie būtų privalomi visoms mokykloms, ir kontroliuoti, kad jų būtų laikomasi. Bet man visiškai aišku, kad, taip sakant, iš centro visų mokyklų problemų išspręsti neįmanoma. Visuomet rasis tokių, kurių sprendimas priklauso nuo savivaldybių sugebėjimų ir noro tvarkytis.
- Ar būna ir taip, kad geri norai lemia daugiau negu finansinės galimybės?
Manau, kad būna. Juk tokių savivaldybių, kurios visai neturėtų pinigų, nėra. Lemia tai, kaip ir kam jos savo pinigus naudoja. Jeigu, atkūrus nepriklausomybę, visos būtų užsibrėžusios uždavinį pirmiausia sutvarkyti savo mokyklas, dabar bent jau apie kiaurus stogus kalbėti nereikėtų.
- Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija parengė mokyklų atnaujinimo programą, kurią vadina “Lietuvos tūkstantmečiui - tūkstantis atnaujintų mokyklų", ir ketina kreiptis dėl kredito į Pasaulio banką. Bet tokiam kreditui reikia valstybės garantijos. Jeigu Jūsų nuomonė lemtų, ką sakytumėte - ,,už", “prieš" ar “reikia pasvarstyti"?
Jokio svarstymo! Tai būtų viena iš reikšmingiausių Lietuvos investicijų. Aš jau prieš metus pajudinau mokyklų atnaujinimo klausimą ir džiaugsiuosi, jei jį pagaliau bus imtasi spręsti iš esmės. Tuo maloniau, kad jau girdėti, jog naujoji Vyriausybė tam ruošiasi. Pradžiai kalbama apie neatidėliotiną 500 mokyklų atnaujinimą, naudojantis tarptautine finansine parama. Manyčiau, kad būtų gerai, jeigu pradėtume nuo mažų miestelių ir kaimų mokyklų remonto - būtų sutvarkyti jų stogai, langai, durys ir kiti būtiniausi dalykai, kad mokyklose būtų normalios, žmoniškos sąlygos mokiniams ir mokytojams.
- Bet jau reikia ir naujų mokyklų. Miestų mokyklų darbą dviem ar net trimis pamainomis pavadinti normaliu irgi sunkoka. Verkiant prašosi naujų mokyklų ir Rytų Lietuva.
Naujų mokyklų statybos problema buvo aktuali visais laikais. Šiandien padėtis yra nė kiek nepagerėjusi, net pablogėjusi. Be abejo, naujas mokyklas statyti taip pat reikia, ypač skatinčiau mokyklų statybą Rytų Lietuvoje.
- Dabar mokyklas jau sunku net įsivaizduoti ir be kompiuterių. Sako, kad, realizavus 1995 metų 9 mln. dolerių vertės sutartį su IBM, Lietuvoje jau neliko nė vienos vidurinės mokyklos, kuri neturėtų nė vieno kompiuterio. Bet dar yra pagrindinių mokyklų, kurios neturi nė tiek, nors reformuojant švietimą jų vaidmuo labai padidinamas. Tai irgi problema...
Pasaulis šioje srityje yra tiek pažengęs į priekį, kad jeigu mes norime eiti koja kojon su progresu, turime savo jaunimą sodinti prie kompiuterio nuo tos dienos, kai jis pradeda suprasti, koks svarbus yra šis daiktas. Tai būtinybė. Vieno kompiuterio visai mokyklai maža. O su mokyklomis, kurios iš viso neturi kompiuterių, mes tikrai netoli eisime.
- Vadinasi, galima manyti, kad Jūs pritarsite ir dar vienam Švietimo ir mokslo ministerijos ketinimui - jau šiemet prašyti valstybės garantijos tarptautiniam kreditui, kuris suteiktu galimybę pradėti antrą - jau aukštesnio lygio - mokyklų (aukštųjų, aukštesniųjų ir bendrojo lavinimo) kompiuterizavimo etapą? Bet šiam etapui jau reikės 55 milijonų dolerių.
Reikia daryti viską, kad mokyklos turėtu modernias mokymo priemones. Tai tikrai atsipirks. Investicijos į augančią kartą visuomet su kaupu atsiperka.
- Kai kurie direktoriai ir mokytojai, pasiskaitę tai, ką čia kalbėjome apie kompiuterius ir kompiuterizavimą, ko gero, liūdnai šyptels: kompiuteriai, žinoma, labai gerai, bet kur gauti pinigėlių normaliai mokyklos bibliotekai sukomplektuoti... Teko girdėti mintį, kad pirmiau reikėtų praturtinti mokyklų bibliotekas, o jau paskui skirti milijonus kompiuteriams ir informacinėms sistemoms. Ką apie tai manote?
Manau, kad biblioteka be kompiuterio negali būti normali, o kompiuteris nepakeičia bibliotekos. Tai neatskiriami dalykai ir reikia stengtis, kad visos mokyklos turėtu optimalius jų derinius.
- Šiais metais vadovėlių leidybai iš viso numatyta 18 mln. biudžeto lėšų. 10 mln. turėjo būti gauta pirmą pusmetį. Bet nubyrėjo tik 4,5 mln. Paskui finansų ir švietimo ministrai lyg ir susitarė, kad vadovėlių leidybos finansavimas nevėluos. Bet tas pirmasis vėlavimas mokykloms, ko gero, vis tiek atsilieps. O juk vadovėliai turėtų būti prioritetų prioritetas?
Be abejo. Kad ir kokios bėdos kamuotų valstybės biudžetą, lėšos vadovėlių leidybai neturėtų vėluoti. Nematau priežasčių, kuriomis būtu galima vėlavimą pateisinti. Ką reikėtų daryti mokykloms, jeigu vadovėliai vėluotu? Noriu tikėti, kad taip vis dėlto nebus. O ta pačia proga atskleisiu šiokią tokią savo paslaptį: šiais metais kreipiausi į Lietuvių fondą Čikagoje, prašydamas paskirti 100 tūkst. dolerių spausdinimui vadovėlių, kurie būtų padovanoti kaimo mokykloms. Tikiuosi, kad tai taip pat išsispręs laiku.
- Lenkijos Prezidentas Aleksandras Kvasniewskis šiais metais kalbėdamas Vilniaus Vladislovo Sirokomlės (lenkų) vidurinėje mokykloje karštai ir įtikinamai ragino jaunuosius lenkus mokytis lietuvių kalbos. Girdėti, kad Rytų Lietuvos kitataučiai vis mieliau leidžia savo vaikus jau ir į lietuviškas mokyklas. Toks ledų pajudėjimas pranašauja pavasarį?
Taip. Aš be galo džiaugiuosi, kad mūsų tautinės mažumos vis geriau supranta, jog tik mokėdamos valstybinę kalbą galės visiškai integruotis į valstybės ir visuomenės gyvenimą ir jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais. Lietuvių kalbos mokymas turėtų būti stiprinamas ir kitakalbių mokyklose. Valstybinės kalbos mokėjimas yra viena iš sąlygų, kurios padeda kitataučiams tapti lojaliais mūsų valstybės piliečiais. Tai yra labai svarbu ir visokeriopai skatintina.
- Ar gerai, kad kai kurie įstatymai pralenkia gyvenimą ir kartais bemaž vien dėl to yra nevykdomi? Pavyzdžiui, įstatymas reikalauja, kad mokyklose būtų trys kūno kultūros pamokos. Bet dar nedažnoje mokykloje taip ir yra. Kitos ne be pagrindo tvirtina: neturime sąlygų, turime tik vieną sporto salę, ir tą pačią nedidelę, kurioje ir su dviem pamokomis nesutelpame. Panašiai gali atsitikti ir su profiliuotu mokymu, jeigu nebus spėta įrengti jam būtinų specializuotų kabinetų. Ar ne geriau būtu, jeigu kartu su įstatymų būtų paruošiama dirva jam vykdyti, kad paskui tas įstatymas nebūtų diskredituojamas?
Viena iš mūsų problemų iš tikrųjų yra ta, kad turime nemažai įstatymų ir nutarimų, kurie neturi ryšio su realybe. Ką čia bepridursi. Įstatymai neturėtų užbėgti už akių tikrovei taip toli, kad tai kliudytų juos vykdyti.
- Ne vienas kaimas dūsauja: ką reikės daryti, jeigu uždarys mūsų mokyklėlę... Ką manote apie bręstančius ketinimus uždaryti mažąsias mokyklas, nes pigiau būsią vežioti vaikus į didesnes?
Pradines kaimo mokyklas būtinai turime išlaikyti, kad ir kokios mažos jos būtų. Maži vaikai turi mokytis kuo arčiau savo namų. Iš savo žmonos, kuri globoja kaimo mokyklas, žinau, jog dabar būna ir taip, kad septynerių metų vaikai kiekvieną rytą į mokyklą turi žingsniuoti šešis kilometrus, o po pamokų tiek pat atgal. Kas būtų, jeigu pradinių mokyklų dar sumažintume? Vidurinės mokyklos - kas kita. Jose - aukštesnis mokymo lygis, kuriam būtinos atitinkamos sąlygos, mokymo priemonės ir visa kita. Nemanau, kad seniūnijų padedami tėvai nepajėgtų susiorganizuoti, kad mokiniai į vidurines mokyklas būtų pavežami.
- Ką palinkėtumėte visiems, kuriems rugsėjo pirmoji jau lyg ir nauji metai? Ką reiškia ši diena Jums?
Manyje išliko ne tiek rugsėjo pirmosios ypatingumas, kiek mano pradžios - Kauno Jono Jablonskio - mokykla. Ką aš įgijau per pirmus šešerius metus, tapo nepajudinamu pagrindu visam gyvenimui. Aš dėkingas nepamirštamiems mokytojams, ypač auklėtojui Jurgiui Mileriui, Vaclovui Čižiūnui, mokytojai Palčiauskienei. Mano palinkėjimas būtų, kad tokių mokytojų Lietuvoje niekada netrūktų ir kad jaunoji karta gautų iš savo mokytojų tiek pat daug, kiek aš gavau iš savųjų.

Paruošė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.